Švietimo ir mokslo ministerija gegužės gale, viduryje finansinių metų, buvo paskelbusi mokyklų, norinčių vykdyti visos dienos užimtumo programą, atranką. Deklaravo, kad tai bus finansuojama savivaldybės ir valstybės lėšomis. Mokyklų bendruomenės, įvertindamos didžiulį tėvų norą (ir poreikį) organizuoti vaikams popamokinį užimtumą, rengė paraiškas. Lietuvoje keturiasdešimt mokyklų (vien Kaune – 9 bendrojo ugdymo mokyklos) veiks visos dienos principu. Mokyklos pasirinko, pagal kokį modelį dirbs – ar tai bus skirta tik pirmokams, ar ir kitiems pradinukams, o gal ir vyresnių klasių moksleiviams.
Kas gi yra visos dienos mokykla? Tai – mokymo proceso organizavimo būdas, kai sudaromos sąlygos organizuoti saugų užimtumą ir vaikų ugdymą visą dieną. Taigi, ilgesnis nei įprastai mokykloje praleistas laikas, tikslingai planuojamas ir derinamas formalus ugdymas (pamokos) ir neformalus švietimas (būreliai, projektai), teikiama individuali mokymosi, švietimo pagalba, socialinės paslaugos vaikui ir jo tėvams (globėjams, rūpintojams), organizuojamas maitinimas. Į veiklas aktyviai įtraukiami socialiniai partneriai, mokykloje vaikui užtikrinama saugi aplinka.
Deja, pirmosiomis rugsėjo dienomis dar nebuvo žinoma, kaip valstybė prisidės prie šios programos įgyvendinimo. Susidaro įspūdis, kad ministerija pusmečiu vėluoja su visais sprendimais: visos dienos mokyklos, mokytojų etatinio apmokėjimo įvedimu ir su mokyklų finansavimo modelio pakeitimu. Viskas daroma paknopstom, paskutinę minutę ar vėluojant. Visos dienos mokyklos modelis aktualus didelei daliai tėvų – juk dažniausiai tėvai dirba pilną darbo dieną ir neturi galimybių prižiūrėti vaiko po pamokų.
Juk pradinukams pamokos baigiasi 12 val. ir kiek vėliau. Taigi, vaikus reikia kokybiškai užimti po pamokų dar apie 4-5 valandas. Juk tų etatinio mokytojo apmokėjimo „kišenių“ tam tikrai neužteks. Paraiškas teikusios mokyklos tikėjosi rimtos finansinės pagalbos šiai paslaugai teikti. Ką gavo? Šiek tiek mokytojo padėjėjo etato. Ir tai tik „metodinę pagalbą“. Beje, šis etatas skiriamas tik nuo spalio 3 d., nors veiklos su vaikais prasidėjo rugsėjo 3 d.
Iki 2019 m. birželio mėnesio mokykloms skiriama nuo pusės iki dviejų mokytojo padėjėjų etatų (pagal moksleivių skaičių ir pasirinktą modelį). Tikrai nesakau, kad nereikia padėjėjo etato – tai labai gerai. Tačiau etatas skiriamas tik metams, o mokytojo–padėjėjo funkcija yra padėti mokymosi sunkumų ar specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Kiekvienoje minėtoje mokykloje formuojama ne po vieną vaikų, ugdomų visą dieną, grupę. Tarkime, jeigu vienoje mokykloje yra trys grupės ir skirtas vienas etatas, tai kaip išdalinti tą krūvį taip, kad visose grupėse būtų žmogus, kurio kvalifikacija būtų puiki ir jis dar gebėtų koordinuoti skirtingas veiklas, palydėti vaikus, atlikti kitus darbus. Derėtų įvertinti, kad atlygis už šį darbą arti minimumo, nes mokytojo padėjėju gali būti ir neturintis aukštojo pedagoginio išsilavinimo žmogus.
Mes savo vaikams norime pačių geriausių dalykų. Jeigu norėsime, kad pradinių klasių moksleiviai pasinaudotų kultūros pasu ir aplankytų kokį muziejų, tai būtų saugiau, jeigu juos lydėtų bent pora darbuotojų. Gal ministerija pamiršo, kad vaikams reikia ir pavalgyti, ir, jeigu norima įdomiai leisti laiką, reikalingos tam tikros priemonės, ugdomoji aplinka, poilsio kambarys ir kt. Nesėdės vaikai visą dieną toje pačioje klasėje. Kaip visada, viskas permetama savivaldybei…
Kalbant apie vaikų maitinimą, kreipiausi į mokyklų vadovus, pasidomėjau, kaip jie tai sprendžia – atsakymas buvo, kad tėvai vaikams maistą turi įdėti. O kaip bus su vaikais, kuriems neįdės maisto arba neturi ką įdėti? Nemokamo maitinimo paslaugas dalis sunkiau gyvenančių šeimų vaikų gauna, bet tik pamokų metu.
Taigi, visos dienos mokykla yra labai geras ir reikalingas dalykas, nors jau ir iki šiol kai kurios mokyklos stengėsi sudaryti galimybes vaikams kuo ilgiau leisti laiką mokykloje: vykdavo konsultacijos, vaikai po pamokų ir anksčiau eidavo į mokyklos siūlomus būrelius ar būrelius, finansuojamus neformalaus švietimo krepšelio lėšomis (Europos Sąjungos parama) ar tėvų įnašais, vykdavo kita papildoma veikla. Mokyklų vadovai ieškodavo galimybių paskatinti mokytojus, tačiau dažnai mokytojai tai darydavo ir neatlygintinai – juk jie jaučia didelę atsakomybę ir mato didžiulį poreikį. Mokyklos jau seniai bendradarbiauja su socialiniais partneriais, bando pritraukti nevyriausybines organizacijas ar kitas institucijas, kad tik vaikai gautų kuo daugiau žinių ir pozityvių patyrimų.
Na, bet čia juk turi dabar būti ministerijos „nuopelnas“, garsi reformos dalis… Neabejotina, kad visos dienos mokykla gali teigiamai veikti mokinių motyvaciją, mokymosi pasiekimus, galiausiai taip mažinama socialinė atskirtis, užtikrinamos lygios galimybės dalyvauti neformaliojo švietimo veiklose visiems mokiniams. O saugi aplinka daro teigiamą įtaką mokinių savijautai, gerina santykius tarp mokinių, skatina bendravimą.
Politikę galite sekti 
