Seimo narė, socialdemokratė Raminta Popovienė inicijavo įstatymo projektą, kuris įpareigotų visuomeninį transliuotoją rodyti kur kas daugiau laidų su titrais arba vertimu į gestų kalbą, taip pat LRT turėtų dalį laidų pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms – įgarsinti rodomus vaizdus.
R. Popovienės vadovaujama Seimo Kultūros komiteto darbo grupė parengė ir registravo Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas, kuriomis reglamentuojama LRT būtų įpareigota dalį savo transliuojamų laidų pritaikyti neįgaliesiems, tai yra, klausos arba regos negalią turintiems žmonėms.
Tokių televizijos programų transliacijų, kurių kartojimas neįskaičiuojamas į klausos ir regos negalią turintiems asmenims pritaikytų programų transliavimo laiką, trukmė turėtų sudaryti:
1) programos su lietuviškais subtitrais – ne mažiau kaip 50 procentų viso transliavimo laiko;
2) programos, verčiamos į lietuvių gestų kalbą – ne mažiau kaip 20 procentų viso transliavimo laiko;
3) programos, pritaikytos regos negalią turintiems asmenims – ne mažiau kaip 10 procentų viso transliavimo laiko.“
„Toks įstatymo projektas gimė po ne vieno aklųjų ir kurčių organizacijų narių kreipimosi, pokalbių su jais ir išanalizavus kitų Europos valstybių patirtį. Europos sąjungos šalyse kurtiesiems pritaikytų laidų su subtitrais transliuojama nuo 20 iki 100 procentų, tuo tarpu Lietuvos visuomeninis transliuotojas su subtitrais leidžia tik 5,8 procentų produkcijos. Panaši yra ir laidų su vertimu į gestų kalbą situacija, o regėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytų laidų, kur būtų įgarsinimu nupasakojami vaizdai, iš viso nėra. Žmonės su negalia turi teisę gauti informaciją, todėl inicijavau darbo grupę Kultūros komitete imtis šio projekto“, – sako įstatymo pataisą inicijavusi Raminta Popovienė.
Pagal parengtą projektą visuomeninis transliuotojas įstatymu būtų įpareigotas palaipsniui kasmet didinti neįgaliesiems pritaikytų laidų kiekį, kol bus pasiektas įstatymo pataisoje numatytas.
Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri teigia, kad ,,Valstybės, šios Konvencijos Šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą“.
