Po savo partijos – Krikščionių demokratų unijos (CDU) skaudaus pralaimėjimo Hesseno žemėje ir jos sąjungininkės – Krikščionių socialinės unijos (CSU) fiasko Bavarijoje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel po trylikos metų valdymo paskelbė daugiau nekandidatuosianti į didžiausios vokiečių partijos pirmininkes šių metų gruodžio mėnesį Hamburge įvyksiančiame partijos suvažiavime. Tačiau ji nepaskelbė, kad pasitrauks iš Vokietijos kanclerės pareigų, kurias ketina užbaigti 2021m. pasibaigus ketvirtai jos kadencijai.
Ar tai jai pavyks, sunku pasakyti, nes tiek jos partija, tiek ir jos koaliciniai sąjungininkai yra gerokai pavargę nuo jos valdymo, jos politikos klaidų, kurias daugelis vokiečių linkę jai atleisti. Tačiau centro dešiniosios ir centro, kurioms save priskiria A. Merkel, politinis elitas mano, kad tolesnis jos buvimas valdžioje menkina pačios partijos CDU galimybes tiek būsimuose šalies parlamento rinkimuose, tiek Vokietijos federacijos žemių rinkimuose.
Būtent todėl jau minimos ir plačiai aptarinėjamos vokiečių žiniasklaidoje kelios galimų kandidatų į partijos pirmininkus, o tuo pačiu ir į būsimus kanclerius, pavardės. Tarp jų favoritu laikomas A. Merkel varžovas, patyręs politikas, buvęs ES parlamento narys, turintis 15metų stažą Bundestage, CDU – CSU frakcijos pirmininkas, teisininkas iš CDU dešiniojo centro sparno Friedrich Merzas (63 m.)
Yra minimas ir žymiai jaunesnis kandidatas Jens Spahn (37 m.) dabartinis sveikatos ministras, turintis 16 metų stažą parlamente, anksčiau užėmęs finansų sekrtoriaus pareigas. Ambicingas, garbės siekiantis, mokantis save pateikti visuomenei politikas, glaudžių santykių su JAV šalininkas. A. Merkel, matyt, pasisakytų už dabartinę CDU generalinę sekretorę A. Kramp-Karenbauer (55m.), kurią ji pati šiemet pasiūlė į partijos generalinės sekretorės postą. Kandidate į kancleres taip pat minima A. Merkel artima partietė, maitinimo ir žemės ūkio ministrė J. Kloeckner (46m.)
Po paskelbimo trauktis, deja, menksta A. Merkel galimybės efektyviai vykdyti Vokietijos užsienio politiką, atstovauti vokiečių interesus pasaulyje ir tuo pačiu neformaliai vadovauti Europos Sąjungai, nors plika akimi to nematyti. Tiesiogiai Vokietijos užsienio politikai vadovauja užsienio reikalų ministras, o šalį užsienyje atstovauja prezidentas – jie abu yra socialdemokratai, bet realią užsienio politiką vykdo kanclerė A. Merkel, kurios komanda sprendžia esminius užsienio politikos klausimus.
Lietuvoje yra šiek tiek kitaip: realią užsienio politiką vykdo prezidentė, o techninį darbą atlieka užsienio reikalų ministro vadovaujama UR ministerija. Tiesa, kai kada į užsienio politikos barus pavyksta įsiterpti ir premjerui.
Vokiečių ir užsienio politikai bei apžvalgininkai daugeliu atvejų teigiamai ir pagarbiai atsiliepė apie A. Merkel pasitraukimą, pabrėždami jos autoritetą, kompetenciją, principingumą ir begalinį darbštumą rūpinantis tiek Vokietijos, tiek ir Europos Sąjungos reikalais. Su didele pagarba A. Merkel palydi Prancūzijos prezidentas E. Macronas, nesugebėjęs pakeisti A. Merkel lyderystės Europos Sąjungoje. Lenkijos įtakingas dienraštis „Rzeczpospolita“, kurį sunku apkaltinti provokiškumu, replikavo A. Merkel kritikams, kad A. Merkel pasitraukimu iš aktyvios politikos „gali džiaugtis tik Maskva“.
Tačiau piktdžiugauja ne tik Maskva, bet ir euroskeptikai Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, priešiškai nusiteikę Europos Sąjungai ir matydami A. Merkel pasitraukime galimą Europos Sąjungos susilpnėjimą. Savotiškai į A. Merkel pasitraukimą reagavo Baltieji rūmai, paskelbdami, kad tai Vokietijos vidaus reikalas, neradę nė vieno gero žodžio didžiausios JAV sąjungininkės Europoje lyderei.
Beje, nedera pamiršti, kad Lietuva daug laimėjo dėka aktyvios A. Merkel politikos Baltijos šalyse. Ne be A. Merkel pastangų Lietuvoje yra dislokuotos vokiečių karinės pajėgos, suteikiančios mūsų kraštui didesnes saugumo garantijas.
Įdomu tai, kad Lenkijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, ne retai naudojantys vidaus politikoje antivokiškumo kortą, rado reikalą pabrėžti A. Merkel nuopelnus Europai, jos talentą derėtis ne tik su draugais , bet ir su priešais, A. Merkel pricipingą poziciją dėl sankcijų Rusijai ir smerkiant agresyvią rusų politiką Ukrainos atžvilgiu. Tuo pačiu pabrėždami tiek A. Merkel politikos pragmatiškumą bei gebėjimą ieškoti kompromisų sudėtingiausiose situacijose.
Tai akivaizdžiai matėsi, kai A. Merkel praėjusią savaitę po dviejų metų pertraukos lankėsi Kijeve. Ji pabrėžė Vokietijos palaikymą Ukrainai, bet ir nepaigalėjo kritikos Ukrainos valdžiai dėl didžiulės korupcijos šalyje.
Tą pačią dieną Maskvoje lankėsi įtakinga Vokietijos pramonininkų delegacija, atstovaudama stambiausias vokiečių korporacijas, pradedant Volkswagen ir baigiant Siemens vadovais. Juos priėmė Rusijos prezidentas V. Putinas, kuris sveikindamas vokiečių pramonininkus džiaugėsi didėjančia prekių apyvarta tarp abiejų šalių. Vokiečių politikams netrukdo glaudūs jų pramoninikų ryšiai su Kremiumi, ypač tuomet kai keliami dirbtiniai sunkumai iš Jungtinių Valstijų prezidento pusės
Vokietijos užsienio politikos pragmatizmas santykiuose su Rusija yra akivaizdus ir dėl dujotekio „Nord Stream 2“, kuris pradėtas tiesti Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Ukrainą ir Lenkiją ir tuo sukeliant šių ir kitų šalių, tame tarpe ir Baltijos valstybių bei JAV, nepasitenkinimą. A. Merkel ramino Ukrainą ir savo sąjunininkes NATO, kad vokiečiai greit pasistatys terminalą ir galės priimti dujas ne tik iš Rusijos, bet ir skalūnines dujas iš JAV ir kitų šalių.O kol kas vokiečiai vykdys tokią politiką, kuri labiausiai atitinka jos verslo ir jos ūkio interesus.
Savaitės pabaigoje A. Merkel pabuvojo Lenkijoje, tikėdamasi įtikinti Varšuvą pasirašyti Jungtinių tautų peršamą sutartį dėl bendros pabėgėlių politikos. Tačiau Varšuva šiuo klausimu Vokietijos neparėmė, sakydama, kad ji vykdo suverenią politiką pabėgėlių klausimu. Taip, beje, pasielgė ir Austrija bei Vengrija.
Lenkijos premjeras M. Marowieckis susitikime su A. Merkel nekėlė vokiečiams skaudaus reparacijų klausimo, nors visai neseniai ir jis ir prezidentas A. Duda atvirai skelbė, kad vokiečiai privalo sumokėti apie 700 milijardų eurų reparacijų Lenkijai dėl padarytos milžiniškos žalos Antrojo pasaulinio karo metais, kai ypač nukentėjo Varšuva, praktiškai sulyginta su žeme po nepavykusio Varšuvos sukilimo prieš nacių kariuomenę.
1954 m. komunistinė Lenkija, kurią ši lenkų valdžia laiko neteisėta ir kuri tuo metu iš esmės buvo valdoma Sovietų Sąjungos, atsisakė reparacijų iš Vokietijos. Matyt, ir todėl, kad prie Lenkijos buvo prijungtos Vokietijos rytines žemes, iš kurių į vakarus pasitraukė apie 17 milijonų Vokietijos piliečių, palikę savo nekilnojamą turtą Lenkijai.
Kita vertus, dalis vokiečių istorikų ir žiniasklaidos mano, kad Lenkija yra tiek daug nukentėjusi nuo savo vakarinio kaimyno, kad reparacijų klausimas yra keliamas teisėtai. Tačiau A. Merkel politika reparacijų klausimu nesikeičia ir Vokietijos požiūriu šis klausimas yra išspręstas. Ar reparacijų klausimas pasikeis po A. Merkel valdymo? Vargu bau. A. Merkel pragmatizmu grįsta, kaip beje ir JAV prezidento D. Trumpo, užsienio politika randa atgarsį vokiečių ir amerikiečių visuomenėse, nors jos dalies yra ir kritikuojama.
