Prognozuojama, kad po 2020 metų ketvirtadaliu gali sumažėti Lietuvai skiriamos Europos Sąjungos regioninės plėtros ir sanglaudos politikos lėšų. Šios lėšos yra tiesiogiai susijusios su naujų darbo vietų kūrimu ir regioninės atskirties mažinimu. Mūsų šaliai toks staigus europinės paramos sumažėjimas būtų smūgis – šiuo metu sanglaudos politikos lėšos sudaro apie 70 proc. visų Lietuvos viešųjų investicijų.
Tokie Europos Komisijos užmojai mažinti valstybei narei skiriamas ES lėšas yra inspiruoti Brexit ir to, kad Lietuva pagal BVP santykį vienam gyventojui jau viršija 75 proc. ES vidurkio. Pastarasis dalykas reiškia, kad Lietuva bus priskiriama pereinamiesiems regionams, tokiems kaip Suomija, Prancūzija ir kitos išsivysčiusios šalys.
Vis dėlto finansavimas Lietuvai ateityje priklausys ir nuo mūsų pastangų įtikinti Briuselio biurokratus tuo, kad šalyje turime du skirtingus regionus – Vilniaus apskritį, kurios išsivystymas siekia 109 proc. ES vidurkio, ir likusią Lietuvą – 62 proc. ES vidurkio.
Derybos dar tik prasideda, galutiniai sprendimai gali nusikelti net į 2020 metus, jeigu nepavyks pasiekti susitarimo kitų metų pradžioje. Nesėkminga derybų baigtis pristabdytų mūsų regionų plėtrą ir didintų žmonių tikimybę pakliūti į „mažų algų arba vidutinių pajamų spąstus“, o tai spartintų emigracijos tempus. Tiesa, ūkininkų tiesioginės išmokos simboliškai didės, bet siūloma drastiškai mažinti lėšas kaimo plėtrai – net 26 proc. Negana to, Lietuvai pasiūlytas griežtesnis paramos dydžio ribojimas – iki 1,55 proc. šalies BVP. Ši sumažinta paramos riba pasiūlyta, siekiant išvengti mūsų ekonomikai gręsiančio perkaitimo.
Ekspertai pastebi, kad Lietuva ir kitos Rytų ir Centrinės Europos šalys yra pasiekusios didelę pažangą. Ne paslaptis, kad Lenkija ir Vengrija dėl savo kai kurios per daug nuo ES sutarties dalykų „nepriklausomos“ politikos yra užsitraukę tam tikrą nemalonę, galbūt kartu ir mus, nors ir niekuo dėtus, tempia su savimi. Pietų Europa iki šiol demonstruoja mažiau pažangos, nepaisant to, lėšų gali gauti daugiau. Reikia tikėtis, kad šie ekspertų spėjimai, liks tik gandais.
Nerimą kelia ne vien galinti stipriai sumažėti ES finansinė parama, tačiau ir tai, kad Lietuva iki šiol nesugeba efektyviai pasinaudoti skiriamomis lėšomis. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, Lietuva gavo gerokai mažiau grąžos iš Bendrijos biudžeto, vertinant šalių pajamų ir išlaidų rodiklius, nei kaimyninė Lenkija ar Rumunija. Pavyzdžiui, 2016 m. Lenkijos grąža siekė 7 mlrd. eurų, Rumunijos – 6 mlrd., Graikijos – 4 mlrd., Lietuvos – tik 1,14 mlrd. eurų.
Vėluojame, o juk iki 2020 metų turi būti patvirtinti projektai, įvykyti viešųjų pirkimų konkursai ir visas finansavimas paskirstytas, todėl lėšas gali tekti ne investuoti, o tiesiog įsisavinti. Finansų ministerijos oficialiais duomenimis, iki 2018 m. iš 6,7 mlrd. eurų ES finansinės paramos lėšų (dabartinio laikotarpio) Lietuvai išmokėta tik šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. eurų, o tai yra tik apie 24 proc. visos numatytos sumos. Nepaisydama to, finansų ministerija tikisi, kad Lietuvai skirti 6,7 mlrd. eurų bus efektyviai investuoti ir sukurs 12,6 mlrd. eurų bendrojo vidaus produkto, ir, net nedarant jokių reformų, iki 2023 metų bus pasiekti ženklūs socialiniai-ekonominiai pokyčiai.
Didžiausią sumą šių lėšų planuojama skirti energijos vartojimo efektyvumo didinimui, o mokslo ir inovacijų vystymui ir socialinės atskirties mažinimui – dvigubai mažiau. Tai reiškia, kad neturime rimtų ambicijų kurti gerovės valstybę, o rūpinimasis realių skirtumų mažinimu regionuose yra tik gražūs žodžiai.
Nors iki šiol Lietuvai skirti europiniai pinigai turėjo pagerinti kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo sąlygas ir atnešti reikšmingą kokybinį proveržį ekonomikoje bei sumažinti gręsiančią regioninę atskirtį, to pasiekti, deja, vis dar nepavyksta. 2014-2020 m. ES fondų lėšų poveikio Lietuvos apskričių plėtrai analizė atskleidė, kad, nepaisant teigiamos įtakos ekonominei ir socialinei plėtrai, didesnės teritorinės sanglaudos, matuojamos pagal BVP kiekio vienam gyventojui rodiklį, finansinė parama nepaskatins. Priešingai, yra prognozuojama, kad pagal pagrindinius ekonominius veiksnius (investicijas, žmogiškąjį kapitalą, technologinę pažangą) pirmaujančioms Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskritims teks didesnė lėšų dalis, todėl ir poveikis bus didesnis, o tai toliau prisidės prie regioninių skirtumų didėjimo. 2023 m. Vilniaus apskrities priartėjimas prie ES vidurkio bus didesnis nei likusios Lietuvos. Kaip teisingai yra pastebėjusi EBPO, regioniniai finansiniai pervedimai yra nepakankama sąlyga paskatinti regioninių skirtumų mažėjimą. Lietuvos perėjimą iš vidutinių į aukštesnių pajamų valstybių gretas gali užtikrinti tik perėjimas į aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką, todėl po 2020 m. bus gyvybiškai svarbu pagerinti ūkio efektyvumą lemiančius rodiklius (darbo rinkos efektyvumo, technologinio pasirengimo, suaugusiųjų perkvalifikavimo). Regioninės specializacijos išgryninimas ir įgalinimas turi būti paremtas reikiamomis kompetencijomis ir finansiniais ištekliais. Reikia keisti ir ES lėšų investavimo struktūrą, ir jų paskirstymo metodiką. Vargu, ar investicijos vien į socialinės-fizinės viešosios infrastruktūros gerinimą, klojant trinkeles naujiems pėsčiųjų takams ar statant arenų kompleksus, padės pasiekti ekonominį proveržį ir sukurti naujas darbo vietas ištuštėjusiuose šalies regionuose. Kol kas niekuo nesiskiriame nuo Portugalijos, kuri, skirtingai nei Airija, didžiulę dalį ES investicijų skyrė keliams, vietoj to, kad vystytų mokslą ir inovacijas.
Lietuva tik keliolika procentų ES lėšų skiria ekonomikos ir verslo sąlygų gerinimui, o tai tik dar kartą patvirtina, kad greitos pažangos neverta tikėtis. Viena vertus, palankiai vertinu Finansų ministerijos iniciatyvą skirstyti Lietuvą į du atskirus (NUTS) regionus, siekiant sustabdyti drastišką sanglaudos lėšų mažinimą, nes ekonominis išsivystymas ir vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis skiriasi Lietuvos didžiuosiuose miestuose ir regionuose. Kita vertus, jeigu ir pavyks išsiderėti didesnę finansinę paramą iš ES, nežinia, ar šios lėšos bus panaudotos ne tik šaligatvių klojimui ir parkų sodinimui, sukuriant tik laikinas darbo vietas.
Taigi, jau prieš derantis dėl didesnės ES paramos, būtina turėti aiškius prioritetus, kaip žadame, pasitelkdami sanglaudos politiką, pasiekti greitesnį regionų augimą, o tai reikštų ir mažesnį vaikų skurdą, didesnę darbo kokybę, mažėjantį „neturtingų pensininkų“ skaičių.
Politikę galite sekti Facebook 
