Intriguojanti naujiena apie Lietuvoje įvedamus vadinamuosius kuponus arba vaučerius, nuskambėjusi iš Vyriausybės vadovo, pirmiausia iškėlė klausimus. Tai – valdančiųjų viešųjų ryšių akcija ar vis dėlto tai socialinis vaučeris? Kitaip tariant, ar tai tikrai parama tiems, kam jos reikia, t. y. skurstančiai socialinei grupei? Ar tai mėginimas sukurti visuomenei teisingumo jausmą, kad skatinama sąžininga prekyba maisto produktais?
Kol kas apie kuponų sistemą Vyriausybė kalba kaip apie priemonę kainoms mažinti. Premjeras Saulius Skvernelis lapkričio mėnesį ėmė kalbėti, kad Vyriausybė imsis ryžtingų sprendimų, užkertančių kelią nesąžiningam kainų kėlimui.
Šios žinios skleidimas premjero patarėjo visais klausimais Skirmanto Malinausko lūpomis buvo suprastas kaip ženklas, kad beprasidedančios prezidentinės rinkimų kampanijos arkliukas yra kylančios kainos, o kova su jomis galėtų užnešti raitelį į jo norimą postą. Todėl Vyriausybės pasitarime buvo pritarta priemonėms, kurios turėtų didinti konkurenciją prekybos maisto produktais rinkoje ir mažinti biurokratinę naštą smulkiesiems verslininkams.
Premjeras garsiai pranešė, kad kai kurių būtiniausių maisto produktų kainos perkopė Europos Sąjungos (ES) lygį arba su juo susilygino. Tokia žinia jau kurį laiką dėl kainų nerimaujantiems Lietuvos gyventojams apie perbrangusį sviestą, aliejų, kiaušinius, pieną ir sūrį ėmė kelti kone panikos priepuolius. Juolab, kad mūsų gyventojų pajamos, kaip skelbia statistika, tris kartus mažesnės nei ES vidurkis. Esame antra nuo galo šalis po Rumunijos, kuri didžiausią pajamų dalį skiria maistui. Kitaip tariant, algas tiesiog pravalgom.
Taigi, viešųjų ryšių akcija – sudirginti emocijas ir padidinti nerimą dėl augančių kainų, dėl ko žmonėms ir taip skauda – pavyko. Bet žmonių nerimas ir galvos skausmas kyla ne tuščioje vietoje. Problema yra esminė.
Kainų augimas Lietuvoje nuo 2010 metų yra didžiausias ES, rodo Eurostato duomenys. Lietuvoje kainos per tą laiką augo daugiau nei penktadaliu (21,3 proc.), tuo tarpu ES – 13 proc. Pasak Lietuvos banko tyrimo, aliejų ir riebalinių produktų kainos išties perkopė ES vidurkį, o pieno, kiaušinių, sūrių kainų lygis yra tik apie 4 proc. žemesnis nei Europos šalių vidurkis.
Šeimos išlaidos maistui Lietuvoje, pagal „Eurostatą“ – 20,6 proc. Tai – beveik didžiausias rodiklis ES. Kitose ES šalyse maisto produktams skiriama vidutiniškai perpus mažiau – apie 11 proc. Todėl ne veltui viešojoje erdvėje nerimsta diskusijos, ar skelbiamos vaučerių idėjos realiai sustabdys Lietuvoje augančias produktų kainas ir paveiks mūsų kainų lygį.
Vyriausybė aiškiai supranta, kad yra du keliai: didinti gyventojų disponuojamas pajamas bei skatinti sąžiningą prekybą maisto produktais ir didinti konkurenciją.
Kalbant apie antrąjį kelią, akivaizdu, kad jis – jokia naujiena: visos vyriausybės juo daugiau ar mažiau sėkmingai bandė keliauti. Kalbant apie kelionę pirmuoju keliu, S. Skvernelio Vyriausybė sumaniai giriasi nemažai nuveikusi padrabstydama milijardą milijonui. Tačiau keliasdešimt eurų reikšmingai nepakeičia žmogaus gyvenimo. Taip šį bandymą didinti pajamas įvertino ir mūsų ekonomikos ekspertai.
Juolab, kuomet padalinama po keliasdešimt eurų visiems, biudžetas netenka pajamų, kuriomis galima buvo pakelti viso viešojo sektoriaus pajamų lygį. Privatus sektorius, jau dabar aimanuojantis dėl darbuotojų trūkumo, tikrai būtų tą atlyginimų kartelę nesunkiai kilstelėjęs aukščiau. Puiki proga padidinti gyventojų disponuojamas pajamas buvo praleista.
Dabartiniai bandymai auginti algas ar gaunamas pensijas nebent kompensuos žmonėms infliaciją, sako ekspertai. Ekonomistai teisingai pastebi: darbuotojų algos ir indeksuojamos pensijos auga dėl augančios ekonomikos. Valdžia neaugina nei pajamų, nei viešųjų išteklių – ji tik paskirsto ir perskirsto tai, ką žmonės išleidžia sumoka biudžetui vartodami ar mokėdami kitus mokesčius.
Jau kuris laikas visuomenėje sklando socialinės neteisybės, ištisų socialinių grupių darbinės veiklos nuvertinimo nuotaikos. Mokytojai, medikai, kultūros, kiti viešojo sektoriaus darbuotojai mitinguoja, streikuoja, demonstruodami savo nepasitenkinimą neadekvačiais valdžios sprendimais. Valdžios viešųjų ryšių akcijos kuria tik iliuziją apie pajamų didinimą, tuo tarpu žmonės priversti murkdytis tokiame pusiau skurde, nes žmonių perkamoji galia žmonių reikšmingai nedidėja.
Dabartinė valdančiųjų akcija su vaučeriais nutaikyta į regionų gyventojus. Juos bus bandoma apgauti. Nepanašu, kad didmiesčių gyventojai puls dėti pastangas ir rūpintis, kaip sutaupyti porą eurų ieškant specialaus tinklo parduotuvėlės ir per mėnesį gauti iš valstybės daugiausia 6 eurus.
Vaučeriais apdovanojama grupė – šeimos, auginančios ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tai irgi kelia daugiau klausimų. Kodėl tokia siaura grupė? Ar bus atsižvelgiama į tų šeimų pajamas, kodėl šeimos su ikimokyklinio amžiaus vaikais labiau nusipelnę paramos už šeimas, auginančias mokyklinio amžiaus vaikus? Arba už pensininkus, kurių didžioji dalis irgi priversti balansuoti ant arba žemiau skurdo ribos.
Kokia galutinė kuriamos vaučerių sistemos kaina, šiandien niekas negali atsakyti. Kaštai bus nemaži, nauda pirkėjui ir pardavėjui – minimali. Neaišku, kaip toks išskirtinių rinkos dalyvių kūrimas paveiks konkurenciją rinkoje.
Yra ir daugiau klausimų. Jei naujieji vaučeriai yra socialiniai, tai kodėl už juos atsakinga ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri dešimtmečiais rūpinasi pagalba sunkiai gyvenantiems ar pažeidžiamiems piliečiams? Žemės ūkio ministerija, mano galva, geriau rūpintųsi amžinai neišsprendžiamu kooperacijos žemės ūkyje didinimo klausimu, jei Vyriausybė tikrai nori paveikti maisto produktų kainų lygį.
Be to, už tokią netinkamai praneštą valstybės pagalbą galime sulaukti ir sankcijų. Pavyzdžiui, baudų iš ES, kaip už paslėptą valdžios paramos formą. Taigi, vaučerių kaina nemenka. Ją mokės Lietuvos mokesčių mokėtojai. Būtų gerai žinoti už ką. Kol kas panašu, kad visi mokės už valdančiųjų būsimo kandidato į prezidentus rinkiminę kampaniją.
Politikę galite sekti Facebook 
