Šiandien daug kalbama apie regionų plėtrą ir vystymąsi, siekį sugrąžinti jaunus žmones į provinciją, diskutuojama, kaip pritraukti investicijas, sukurti daugiau darbo vietų. Deja, neretai kalbos lieka tik kalbomis, o situacija regionuose nesikeičia. Jei ir imamasi tam tikrų veiksmų, ne visados jais pasiekiami norimi tikslai. Apie savivaldybių problemas ir iššūkius, plėtros perspektyvas ir prioritetus, vystymosi tendencijas kalbamės su Lietuvos savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene.
– Neretai sakoma, kad Lietuva padalinta į dvi dalis – klestinčią sostinę Vilnių ir likusią Lietuvą. Vyriausybės vykdoma regionų politika stipriai kritikuojama. Išskyrus kelis didžiuosius šalies miestus, likę miestai ir rajonai sprendžia tas pačias gyventojų emigracijos, investicijų stokos, sveikatos ir švietimo paslaugų prieinamumo, užimtumo, socialinės atskirties ir aukšto skurdo rizikos lygio problemas. Kokių veiksmų centrinės valdžios lygiu reikėtų imtis, norint pasiekti esminį proveržį regionuose?
– Lietuvos regioninės politikos principus apibrėžianti „Baltoji knyga darniai ir tvariai plėtrai“ konceptualiai yra geras dokumentas. Ji buvo ruošiama beveik pora metų, suvedė žmones iš skirtingų ministerijų, savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir verslo įmonių, ir leido įvertinti esamą regionų situaciją bei nustatyti regioninės politikos prioritetus. Tai yra labai gerai, nes, norint žengti žingsnį į priekį, turime žinoti tikrąją padėtį. Tačiau neramina tai, kad iki šiol nėra priimtas nutarimas, kuris leistų Baltojoje knygoje pateiktus pasiūlymus paversti konkrečiomis priemonėmis, o kai jis atsiras, abejoju, ar ši Vyriausybė spės jas įgyvendinti.
Vienas iš tikslų buvo pasiekti, kad kiekvienas regionas identifikuotų konkrečią veiklos sritį, kurią norėtų vystyti ir plėtoti. Visgi, paaiškėjo, kad nėra taip paprasta įvardinti savo išskirtinumą, apibrėžti specifiškumą; kurortinės savivaldybės gali tai padaryti, bet likę regionai daugiau mažiau panašūs: vienas nuo kito daug nesiskiria nei potencialu, nei problemomis, su kuriomis susiduria. Neišeina taip suskirstyti regionų, kad viename būtų plėtojamas žemės ūkis, kitame – pramonė, trečiame vystomos technologijos. Teoriškai galima, bet, kaip tai veiks praktiškai?
Šiandien nedrįsčiau sakyti, kad surastos priemonės, kurios padėtų sukurti verslią ir didelio užimtumo Lietuvą.
– Dėl kokių priežasčių savivaldybėms nepavyko efektyviai panaudoti ES lėšų sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų kokybei ir plėtrai užtikrinti, ir, iš principo, didžioji dalis ES lėšų buvo skirtos miestų ir rajonų infrastruktūrai tobulinti ir sukurti? Dabar turime daug gražių renovuotų namų, sutvarkytų aikščių, išasfaltuotų kelių, bet žmonių regionuose mažėja.
– Šiandien labai dažnai šabloniškai kalbama apie tai, kad visos lėšos buvo skirtos infrastruktūrai. Nenorėčiau su tuo sutikti. Infrastruktūrai buvo skirta daug, bet daug buvo investuota ir į švietimą, ir į socialinę sritį.
Kad žmogus norėtų pasilikti regione, čia kurti savo ateitį, pirmiausia, jam reikia darbo ir padoraus atlyginimo. Bet vien to nepakanka. Žmonėms reikia ir darželio, ir geros mokyklos, ir poliklinikos, ir sporto aikštyno, ir t. t. Todėl niekaip nesutinku, jog į infrastruktūrą nereikėjo investuoti.
Vien iš turizmo Lietuva per metus uždirba 1 mlrd. 800 mln. eurų. Kas norės kur nors važiuoti, jeigu viskas bus apšiurę, nesutvarkyta, gatvės baisios?
Kita vertus, juk viskas numatyta, reglamentuota dokumentuose – kur ir kaip galima investuoti ES lėšas. Savivaldybės vadovavosi ministerijų pateiktais projektų finansavimo sąlygų aprašais. Teikė paraiškas finansavimui gauti toms sritims, kurios buvo numatytos kaip finansuotinos pačios Vyriausybės.
Mes labai daug kalbame apie didžiąsias užsienio investicijas, tačiau pamirštame skatinti vietos smulkųjį ir vidutinį verslą: reikia mažinti biurokratines kliūtis, supaprastinti viešųjų pirkimų procedūras. Pavyzdžiui, savivaldybė, teikdama įvairias paslaugas (tarkim, maitinimo), neretai jas perka iš kitos savivaldybės ar netgi kitos valstybės. Nei viena valdžia nesugebėjo užtikrinti tokių įstatyminių nuostatų, kurios sudarytų tinkamas sąlygas vietos gyventojams teikti paslaugas savo savivaldybėje. Neturėdami darbo, žmonės tiesiog išvažiavo.
Tenka tik apgailestauti, kad regioninė politika netapo taip vadinamuoju horizontaliuoju prioritetu, kaip buvo planuojama. Visos ministerijos turėjo sujungti savo jėgas skirtingose veiklos srityse ir kartu siekti regionų plėtros, tačiau taip nenutiko. Kiekviena ministerija rūpinosi savo veiklos sritimi, o regioninė politika buvo palikta Vidaus reikalų ministerijai. Pastaroji truputį pinigų skyrė vienai sričiai, truputį kitai ir taip viskas liko išsibarstę.
– Lietuvos savivaldybių asociacija sprendžia bendrąsias savivaldybių problemas ir atstovauja joms šalies valdžios ir valdymo institucijose. Koks būtų šiuo metu pats svarbiausias savivaldybių sprendžiamas einamasis klausimas, derybų su centrine valdžia objektas?
– Svarbių klausimų yra daug, bet, jeigu išskirti patį aktualiausią šiuo metu – tai savivaldybių finansavimas savarankiškoms funkcijoms atlikti. Pagrindinis savivaldybių pajamų šaltinis savarankiškoms funkcijoms įgyvendinti yra Gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM). Tačiau iš jo surinktos pajamos ne visos atitenka savivaldybei. Kiekvienais metais nustatoma, koks procentas liks savivaldai, o koks atiteks valstybei. Savivaldybėms tenkantis procentas labai mažas. Šiais metais – tik 13 % arba 1 mlrd. 700 mln. eurų, skaičiuojant nuo viso nacionalinio biudžeto. Tai yra mažiau nei per metus valstybė uždirba vien iš turizmo, o norima, kad savivaldybės šiais pinigais spręstų švietimo, sveikatos, socialines, kelių priežiūros, melioracijos ir kt. problemas.
Turi atsirasti politinė valia ir Biudžeto metodikos įstatyme nustatytas savivaldybių savarankiškoms funkcijoms atlikti skiriamas procentas turi būti padidintas.
– Tačiau dėl valdančiųjų priimtų GPM įstatymo pataisų ir numatomos savivaldybių finansavimo formulės gali nutikti taip, kad net 48 savivaldybių prognozuojamos pajamos savarankiškoms funkcijoms vykdyti sumažės, o tai reiškia, kad nukentės savivaldybių teikiamų viešųjų paslaugų kokybė. Kaip ketinama spręsti šią problemą?
– Su metodikos įstatymo pataisomis minėta formulė turėtų keistis. Lietuvos savivaldybių asociacija derasi su Seimu ir Finansų ministerija, kad situacija būtų įvertinta. Norisi, kad, dalinant pinigus, būtų atsižvelgta į savivaldybių pastangas pritraukti investicijas, ekonominį savivaldybių augimą. Ilgą laiką buvo taip, kad nesvarbu, ką ir kaip tu darai, pinigai sudedami į krūvą ir padalinami.
Padarykime taip, kad į savivaldybės biudžetą ateinantys pinigai skatintų jas vystyti vietos ekonomiką. Turi būti suinteresuotumas, motyvacija stengtis, padaryti geriau nei kiti. Jeigu žinosiu, kad už gerai atliktą darbą, man bus papildomai atlyginta, tai ir stengsiuosi labiau. Taip pat yra ir su savivaldybėmis: jeigu pritrauks daugiau investicijų, plėtos verslą, didės jų biudžetas, o tai reiškia, kad atitinkamai daugiau ir kokybiškesnių paslaugų bus galima suteikti žmonėms.
O ko žmogui labiausiai reikia? Apklausos rodo, kad labai paprastų ir elementarių dalykų: žmogui reikia, kad kelias būtų sutvarkytas, kad važiuotų autobusas iki miesto, kad vaikai mokytųsi šiltose mokyklose.
– Neretai iš savivaldybių atstovų tenka išgirsti apgailestavimą, kad savivaldybių galimybės skolintis lėšų svarbiems projektams įgyvendinti yra ribotos, o Lietuvos teisės aktai per griežtai reglamentuoja savivaldybių skolinimąsi. Dėl šios priežasties, pasak savivaldybių atstovų, neretai nukenčia itin svarbūs projektai. Skolinimosi apribojimą kaip spręstiną klausimą įvardija ir tarptautiniai ekspertai. Ar galėtumėte pakomentuoti situaciją?
– Tai yra labai didelė problema, mes nuolat apie ją kalbame ir žmonėms yra sunku suprasti šią situaciją. Savivaldybių skolinimasis yra labai apribotas. Netgi įgyvendindamos ES projektus, savivaldybės gali skolintis labai nedaug. Dažniausiai tiek, kiek grąžina skolos. Paradoksalu, bet tai reiškia, kad toms savivaldybėms, kurios neturėjo skolų, yra mažiau galimybių pasiskolinti nei toms, kurios turėjo dideles skolas. Pastarosios, jeigu grąžina skolą, vėl gali pasiskolinti tokią pat sumą pinigų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai kad savivaldybės nesiskolina pinigų „pravalgymui“, jos skolinasi juos ES ir kitiems tarptautiniams projektams įgyvendinti. Savivaldybės prie tokių projektų įgyvendinimo turi prisidėti savo lėšomis – 15 %, 20 %, o kartais ir 25 %. Planuojama, kad, įgyvendinant ateinančios finansinės perspektyvos (2021-2027 m.) projektus, minėtas procentas išaugs iki 40 %.
Skolinimosi suvaržymai labai apriboja savivaldybių ekonominį savarankiškumą ir trukdo augti, padėti verslui ir plėtoti paslaugas gyventojams.
– Kokius kitus svarbius klausimus šiuo metu sprendžia savivaldybės?
– Bet kurioje srityje, kurią bepaimtume, energetiką, aplinkosaugą, sveikatos sektorių, yra kas nors svarbaus ir spręstino. Pavyzdžiui, nuo šių metų įsigaliojusi nauja, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta šilumos energijos supirkimo iš nereguliuojamų, nepriklausomų, privataus kapitalo finansuojamų šilumos gamintojų tvarka diskriminuoja savivaldybių valdomas centralizuoto šilumos tiekimo įmones. Savivaldybės nerimauja, kad naujoji tvarka nesumažins šilumos kainų vartotojams, o tik suteiks galimybę privačiam verslui užimti dominuojančią padėtį šilumos gamybos sektoriuje.
Nerimą kelia rajoninių ligoninių pertvarka, nepakankamas švietimo finansavimas, švietimo įstaigų vadovų stygius. Neišspęsti savivaldybių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, melioracijos sistemų denacionalizavimo, sodininkų bendrijų kelių perdavimo savivaldybėms, pakuočių atliekų tvarkymo ir kiti klausimai.
– Lyginant su kitomis Europos šalimis, tuo pačiu ir kaimynėmis Estija bei Latvija, Lietuvos administracinis suskirstymas yra gana stambus, o gyventojų skaičius, tenkantis vienam administraciniam vienetui yra gana didelis. Štai, pavyzdžiui, Latvijos teritorija yra padalinta į 110 savivaldybių, Estijos – į 183, o Lietuvos, kaip žinia, į 60 savivaldybių, taigi net mažiau nei nykštukinės Maltos, kurioje yra 68 savivaldybės. Kodėl Lietuvoje buvo pasirinktas būtent toks savivaldos modelis? Kaip vertintumėte galimą savivaldybių smulkinimą, o galbūt, net atvirkščiai, dar didesnį jų stambinimą?
– Mūsų savivaldybės vienos stambiausių Europoje, bet, nepaisant to, esame pavyzdžiu daugeliui. Estai, latviai mažina savivaldybių skaičių. Kita vertus, Čekijoje yra virš 1000 savivaldybių. Bet ten yra keli savivaldos lygmenys: pats smulkiausias atitinka seniūniją, o stambiausias – apskritį. Administracinis suskirstymas priklauso nuo tradicijų, nuo valstybės dydžio, ir netgi nuo reljefo.
Mūsų šalyje savivaldybių skaičius, manau, yra optimalus. Nepritarčiau savivaldybių smulkinimui. Atvirkščiai, jeigu mes siekiame, kad tam tikros paslaugos būtų teikiamos ne vienoje savivaldybėje, bet apimtų iš karto kelias, jeigu norime, kad žmonės važiuotų dirbti iš vienos savivaldybės į kitą, reiktų pagalvoti ir apie šalies teritorijos administracinio suskirstymo stambinimą, tam tikrą teritorinį-administracinį regioninio lygmens darinį, kuriam būtų suteikta daugiau galimybių vystyti ir stiprinti regioną.
Šiandien mes dažnai girdime žodžius „optimizuoti“, „sujungti“, tačiau regiono lygmeniu nėra atsakingos institucijos, kuri užtikrintų, kad tam tikra paslauga gyventojus pasiektų kuo geresnės kokybės ir per kaip galima trumpesnį laiką.
Ar tikrai turėjo būti panaikintos apskričių viršininkų administracijos? Galbūt būtų užtekę peržiūrėti funkcijas, kad nedubliuotų savivaldos funkcijų?
Šiandien Regiono plėtros taryboje, svarstydami regiono plėtros klausimus, merai, suprantama, pirmiausiai galvoja apie savo savivaldybės gerovę, dėl to regioninė politika Lietuvoje lieka „išplaukusi“: nėra nieko, kas iš tiesų būtų atsakingas už regioną, t. y. už tris, už penkias ar už septynias savivaldybes.
– Mokslininkai ir politikai nesutaria dėl geriausio savivaldos modelio ir optimalaus dydžio, tačiau laikoma, kad mažytės savivaldybės priartina sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą prie piliečių; kita vertus, jos susiduria su kokybiško paslaugų teikimo, stambių projektų įgyvendinimo ir investicijų pritraukimo problema. Kokių priemonių, Jūsų nuomone, reikėtų imtis, siekiant užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami konkretaus žmogaus lygmenyje, kuo arčiau piliečių?
– Kai kurios mūsų savivaldybės labai skiriasi viena nuo kitos savo dydžiu (pavyzdžiui, Neringoje gyvena apie 2500 gyventojų, o Vilniuje – 650 tūkst. gyventojų), tačiau visos teisės ir įstatymai yra vienodi. Kuo didesnė savivaldybė, tuo daugiau nevyriausybinių organizacijų, tuo daugiau bendruomenių ir privačių iniciatyvų. Kai mažos savivaldybės atstovų klausi, kodėl pas juos vienos ar kitos paslaugos neteikia nevyriausybinės organizacijos, sulauki atsakymo, kad tokių paprasčiausiai nėra.
Visur yra tam tikras procentas aktyvių ir pasyvių žmonių. Aktyvūs dalyvauja vietos veiklos grupėse, organizuoja įvairius renginius, įgyvendina projektus. Ne kiekvienas žmogus gali ir nori domėtis tuo, kas vyksta savivaldybėje, kokie priimami sprendimai. Tie kas nori, informacijos tikrai netrūksta.
Problema yra kitur. Šiandien per mažai paslaugų gyventojams teikia nevyriausybinės organizacijos ir bendruomenės (jų narių įsteigti juridiniai dariniai). Savivaldybės administracijai dažnai atrodo, kad tik jos įmonės ar įstaigos darbuotojai gali suteikti kokybiškas paslaugas. Tačiau, iš tiesų, nevyriausybinės organizacijos ir bendruomenės gali perimti tam tikrų paslaugų teikimą (mokamai) ir neretai suteikti netgi kokybiškesnes paslaugas nei savivaldybė, nes yra arčiau žmogaus, geriau žino jo situaciją. Pavyzdžiui, bendruomenes galima pasitelkti kaip pagalbininką, teikiant socialines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms.
Reikėtų paruošti paslaugų standartus, įvesti finansavimo krepšelius ir leisti paslaugas teikti tiems, kas geriausiai gali tai padaryti.
Dabar pasigendu socialinės partnerystės. Norėtųsi, kad ji imtų stiprėti savivaldos lygmeniu. Tada ir susikalbėjimo būtų daugiau, ir, ko gero, pasitenkinimas būtų didesnis.
– Šiandien mes girdime įvairių pasiūlymų, kaip skatinti dalyvaujamosios demokratijos plėtrą ir užtikrinti didesnį vietos bendruomenių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą: tarp jų, tiesioginiai seniūnų ir seniūnijų tarybų rinkimai, dalyvaujamasis biudžetas (kai gyventojai sprendžia, kaip geriausiai išleisti dalį savivaldybės biudžeto lėšų), vietos referendumai ir kt. Kaip vertinate šias dalyvaujamosios demokratijos formas?
– Pritariu dalyvaujamojo biudžeto idėjai, t. y. dalį savivaldybės biudžeto lėšų skirti tiems projektams, dėl kurių susitaria vietos bendruomenė, pavyzdžiui, kiemo sutvarkymui, vaikų žaidimų aikštelės įrengimui, parko atnaujinimui ir pan.
Kalbant apie tiesioginius seniūnų rinkimus, nemanau, kad ši praktika būtų tinkama Lietuvai. Jeigu būtų įteisinti tiesioginiai seniūnų rinkimai, tai reikštų, kad Lietuvoje atsirastų dar 540 savivaldybių. Kitaip sakant, mums reikėtų įteisinti dviejų lygmenų savivaldą. Dabar pamėginkime įsivaizduoti tuos 13 %, kurie skiriami iš biudžeto savivaldybių savarankiškoms funkcijoms atlikti ir padalinkime juos dar į 540 dalių.
Kita vertus, kokios tuomet būtų seniūnijų funkcijos? Ar tos pačios kaip savivaldybių? Ar nuo smulkesnio administracinio suskirstymo gyventojams tikrai būtų geriau?
Žinoma, rajonuose seniūnai yra labai svarbūs. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Juos iš tiesų reikia ir aplankyti, ir suteikti jiems pagalbą, ir leisti pasijusti reikalingiems. Tačiau tam nereikia tiesioginių seniūnų rinkimų ir mažos rinktos tarybos. Reikia plėtoti socialines paslaugas, užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, didinti vyresnio amžiaus žmonių socialinę integraciją.
Seniūnams reikia suteikti daugiau savarankiškumo, leisti atlikti tam tikras funkcijas, nereikalaujant kiekvieno veiksmo pagrįsti dokumentu.
– Europos Tarybos vietos ir regionų valdžių kongreso rekomendacijose Lietuvai pastebima, kad nepaisant subsidiarumo principo įteisinimo įstatymuose, reikia toliau didinti savivaldybių teises ir įgaliojimus, didinti piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose. Kokiomis priemonėmis siūlytumėte didinti savivaldybių savarankiškumą ir suteikti joms daugiau sprendimų priėmimo galios?
– Lietuva dar nepriklausomybės pradžioje ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją. Joje įtvirtinti pagrindiniai savivaldos principai. Vienas esminių – savarankiškumas. Juk vietos valdžia geriausiai jaučia, ko reikia čia gyvenantiems žmonėms.
Savivaldybės apkrautos įvairiomis prievolėmis, įpareigojimais, nuleistais „iš viršaus“, bet stokoja teisių. Joms reikia suteikti daugiau savarankiškumo. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse savivaldybės savarankiškai renka įvairius mokesčius iš vietos gyventojų, o pas mus tokia praktika nėra išvystyta: savivaldybių renkami mokesčiai sudaro iki 10 % savivaldybių biudžeto.
Kita vertus, Skandinavijos šalyse savivaldybės turi daug didesnę sprendimų priėmimo galią. Lietuvoje už daugumos viešųjų paslaugų teikimą yra atsakingos savivaldybės, tačiau atlyginimai kultūros, švietimo, socialiniams darbuotojams yra nustatyti centrinės valdžios, apibrėžtos atlyginimų ribos nuo-iki, ir savivaldybės negali nieko pakeisti. Daug dalykų reglamentuota Vyriausybės arba Seimo, tačiau savivaldybės nenori būti tik vykdomaisiais komitetais, jos nori pačios priimti sprendimus ir už juos atsakyti.
Šiandien neretai galime išgirsti, kad savivaldybės nesusitvarko su joms patikėtomis funkcijomis. Savivaldybių atstovai tvirtina, kad neturi visų galimybių viską sutvarkyti, nes per daug visus procesus reguliuoja centrinė valdžia. Taip ir atsiranda nesusikalbėjimas.
Kalbant apie tai, ko labiausiai trūksta – tai pasitikėjimo savivalda. Reikia duoti savivaldybėms sprendimų priėmimo teisę, sudaryti sąlygas veikti ir pamatysime rezultatą.
Kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė
