Skelbiamos pensijų sistemos pertvarkos ir teikiamos skaičiuoklės Lietuvos gyventojus bando guosti ateities senatvės pensijomis. Bet nereikia burti iš kavos tirščių: pažiūrėkime, kokios pensijos yra dabar ir bus dar visai kartai būsimųjų pensininkų. Jos yra akivaizdžiai per mažos. Kodėl ir ką daryti? Lietuvos pensininkas priverstas pragyventi vidutiniškai už 337 eurus per mėnesį. Trečdalis vyresnių nei 65 metų gyventojų atsiduria skurdo rizikos zonoje, kas ketvirtas pensininkas – žemiau skurdo ribos. Kodėl esame Europos Sąjungos valstybių uodegoje pagal senatvės pensijas, nors gyvenimo lygis nebuvo ir nėra pats žemiausias?
Kalbant apie skurstančius pensininkus kai kas primena, kad yra Lietuvoje pensininkų gaunančių per 1000 eurų, komfortiškai gyvenančių, besimėgaujančių kelionėmis, įgytu turtu ir panašiai.
Praėjo beveik 30 metų nuo tada, kai atsirado ir ėmė veikti ši socialinio draudimo sistema, o vis diskutuojama, kodėl pensijos tokios mažos ir kodėl yra atotrūkis tarp mažiausių ir didžiausių pensijų.
Aš nesu už tokią lygiavą, kai nepaisoma, kiek dirbama ir uždirbama, ir visi gauna vienodą pensiją. Pensija turi atitikti išdirbtų metų skaičių ir sumokėtus mokesčius. Tačiau dabartinė pensijų sistema yra iškraipyta, nes apie 150 tūkstančių žmonių kartu su senatvės pensija gauna ir įvairias valstybines pensijas, kurios yra nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Žinoma, pavyzdžiui, našlių pensija yra labai nedidelis priedas, tačiau tokios išimtys kaip teisėjų, kurie gauna nemažą senatvės pensiją (nes jų algos išskirtinai didelės) ir dar papildomai valstybinę teisėjų pensiją, suformuoja išskirtines socialines grupes ne tik tarp viešojo sektoriaus darbuotojų, bet ir tarp pensininkų.
Pensijų sistema yra iškraipyta, nes apie 150 tūkstančių žmonių kartu su senatvės pensija gauna ir įvairias valstybines pensijas, kurios yra nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų.
Tai ir yra „Gyvulių ūkis“, kurį aprašė Džordžas Orvelas savo satyroje, ir kurį mes sėkmingai paverčiame tikrove, formuodami privilegijuotas mūsų visuomenės grupes, o ne kurdami vieningą ir visiems teisingą sistemą.
Vykdant mokesčių ir pensijų reformą, buvo puiki proga panaikinti „gyvulių ūkio“ privilegijas, esančias mūsų socialinio draudimo sistemoje ir padaryti proveržį, didinant valstybinio socialinio draudimo pensijas.
180 milijonų eurų, per metus skiriamų antrosios pakopos pensijų fondams, buvo galima skirti ryškiam Sodros pensijų padidinimui. Deja, tai nebuvo padaryta. Atvirkščiai, valdantieji sumažino „Sodros“ socialinio draudimo įmokas ir tų pinigų neliko. Deja, dėl tokių valdančiųjų sprendimų nelieka vilčių, kad bent ateityje senatvės pensijos bus adekvatesnės.
Senatvės pensijų dydį nulemia darbo užmokesčio dydis. Nenuostabu, kad Lietuvoje vienos mažiausių pensijų, nes ir vidutinis darbo užmokestis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Pensijų dydį nulemia socialinio draudimo įmokos – šie dydžiai neatsiejami. Tačiau ir šią glaudžiai susijusių pensijų ir darbo užmokesčio sistemą Lietuvoje griauna daugybė išlygų. Kai kuriems dirbantiesiems padarytos išimtys: jiems suteikiama teisė mokėti mažas įmokas ir gauti „į rankas“ daugiau eurų. Tačiau vis dar neįvertinama, kad šie žmonės išvengia ne tik mokesčių, bet ir sotesnių pensijų.
Valdantieji vis nesiryžta sutvarkyti dirbančiųjų pagal individualias sutartis mokamų mokesčių, taip pat ir gaunamų pensijų. Prieš Kalėdas ėmęsi mokesčių reformos, valdantieji paliko pagal individualią veiklą dirbantiesiems mažesnes socialinio draudimo įmokas, neįspėdami, kad tai veda juos tiesiai link Maltos ordino sriubos lėkštės senatvėje.
Valdžios paliktomis mokesčių skylėmis sėkmingai naudojasi ne tik pavienes paslaugas teikiantys žmonės, bet ir darbdaviai, priverčiantys savo darbuotojus dirbti pagal individualios veiklos pažymas, o ne pagal darbo sutartis: neva, jiems suteikdami galimybę gauti daugiau „į rankas“, o iš tikrųjų nubraukdami jų būsimas pensijas. Be to, pastovūs darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo turi būti apibrėžti darbo sutartimi, o ne kaip darbuotojo paslaugų pirkimas.
Kai kuriems dirbantiesiems padarytos išimtys: jiems suteikiama teisė mokėti mažas įmokas ir gauti „į rankas“ daugiau eurų.
Tai yra tik vienas pavyzdys, kaip daromos mokesčių išimtys „pasitarnauja“ mūsų mažoms pensijoms, ir dalis atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvoje pensijos yra mažos.
Kalbant apie socialinį draudimą, jeigu tai vieninga sistema, negali būti išlygų. Mūsų pinigai sumokėti į Sodrą, tiesiogiai lemia dabartines pensijas. Todėl ir sumažintos įmokos lemia dabartinių pensininkų mažas pensijas.
Beje, Lietuvoje būtinasis stažas senatvės pensijai gauti – 30 metų – nėra pats ilgiausias, kitose senosiose demokratijose šis skaičius yra ir 40 metų. Žmonės turi būti suinteresuoti mokėti įmokas nuo visų pajamų ir dėl to paskui turi teisę tikėtis gauti didesnes pensijas. Manau, kad negali būti visiškos lygiavos socialinio draudimo sistemoje, nors dėl to nuolat diskutuojama. Pensijų lygiavos sąlygomis neliktų motyvacijos: kam mokėti didesnes įmokas, dirbti ilgiau, jeigu nuo to nepriklausys būsimos pensijos dydis. Tai nupjautų šaką, ant kurios sėdi visi pensininkai.
Žinoma, yra ir turi būti šalpos pensijos tiems žmonėms, kurie dėl tam tikrų aplinkybių nedirbo. Tačiau socialinio draudimo sistema neturi virsti socialine parama. Jeigu kažkas sąmoningai ar nesąmoningai mokėjo mažesnes įmokas, tada įsijungia socialinės paramos sistema, nes buvo atvejų, kai darbdaviai apgavo darbuotojus ir nemokėjo socialinio draudimo įmokų ir pan. Sprendžiant šiuos klausimus negali būti supainiota socialinė apsauga ir socialinė parama.
Atsakydamas į klausimą, kodėl mūsų pensijos mažos ir ką daryti, kad jos tokios nebūtų, tvirtinu, kad pensijos priklauso nuo darbo užmokesčio ir mums visiems reikia siekti, kad atlyginimai didėtų, taip pat kovoti prieš „gyvulių ūkio“ privilegijas, kai atskiroms grupėms sudarytos galimybės mokėti mažesnes įmokas iškreipia visą socialinio draudimo sistemą.
