Pradėjo tiksėti antri metai, kai ES vykdo ambicingą socialinės Europos stiprinimo politiką. Kokias kryptis Europai rodo Europos socialistų partija (PES), kurios kongrese teko dalyvauti praėjusių metų pabaigoje?
Socialinė politika – ne išlaidos, o investicijos
Kongreso priimtoje rezoliucijoje teigiama, jog reikia siekti, kad būtų tinkamai įgyvendinti visi 20 Europos socialinių teisių ramsčio principų, kuriant teisingesnę ir įtraukesnę Europos Sąjungą. Užimtumo ir socialinė politika nebegali būti suvokiama kaip išlaidos. Tai – realios socialinės investicijos, prisidedančios prie bendros gerovės.
Konstatuota: atėjo laikas greičiau didinti darbo užmokestį. Esame įsitikinę, kad darbo užmokestis dar labiau padidėtų, jei būtų galima vienodai dalytis pelnu, ir mes remsime kolektyvines derybas, siekiant šio tikslo.
Sieksime sukurti tokią Europos minimalaus darbo užmokesčio sistemą (atsižvelgiant į nacionalinius ypatumus), kad joks darbuotojas nebūtų priverstas gyventi skurde. Reikia ir tinkamų nacionalinių minimalių pajamų sistemų, kurios užtikrintų, kad nei jaunas, nei garbingo amžiaus žmogus neskurstų, neliktų be pastogės.
Norime, kad būsima Europos darbo inspekcija būtų stipri, sustabdytų piktnaudžiavimą ir užtikrintų, jog visi Europos darbuotojai būtų tinkamai socialiai apsaugoti.
Be to, ES turi ir toliau investuoti į savo gyventojus.
Pirmiausia įgyvendinti Vaikų garantijos iniciatyvą: investicijos turi prasidėti nuo jauniausių mūsų visuomenės narių, užtikrinant vaikams vienodas galimybes mokytis, apsaugoti juos nuo skurdo dabar ir ateityje. Būtina užtikrinti ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas, kad būtų geriau užkirstas kelias socialinei atskirčiai.
Antra, sustiprinta Jaunimo garantijų iniciatyva turime padėti ateinančiai kartai susirasti darbą, kad nepasikartotų per finansų krizę jaunimą ištikęs nedarbas.
Trečia, socialinės investicijos turi padėti bedarbiams grįžti į darbo rinką, kuri užtikrintų kokybišką individualų pasiūlymą kiekvienam darbo ieškančiam asmeniui.
Ketvirta, investicijos turi padėti darbuotojams, kurie susiduria su darbo vietų praradimu dėl globalizacijos, skaitmenizavimo, poveikio aplinkai ar teritorinių ekonominių krizių.
Apie dvasinį politinio elito skurdą
Kartais girdžiu: bet juk visa tai – kova su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Tik kovos iliuzija, nes šiandien skurdą patiria ir išsilavinę, visą gyvenimą dirbę žmonės, ne tik neišsilavinę, kaip būdavo anksčiau.
Taip, sutinku 100 procentų. Bet daliai žmonių pagalbos reikia šiandien. Ne po dešimties metų. Ir todėl labai svarbu švelninti ir neteisingos socialinės politikos pasekmes.
Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas pritarė skirti beveik 6 milijardų eurų Vaikų garantijos iniciatyvai. Tai nauja iniciatyva, skirta padėti valstybėms tinkamai pasirūpinti vaikais – jų mokymosi, priežiūros, gyvenimo sąlygomis jau nuo ankstyvos vaikystės. Ši iniciatyva nukreipta spręsti ir dvasinio skurdo problemas, nukreipta į ateitį, ne tik į šiandieną. Esu tvirtai įsitikinusi, kad skurdas yra dvasinio skurdo pasekmė.
Būtent dvasinis skurdas, pirmiausia, dvasinis politinio elito skurdas, godumas, abejingumas silpnesniajam yra pagrindinės materialiojo skurdo priežastys. Būtent dėl to labai sunkiai sekasi spręsti socialines, švietimo problemas.
Štai Lietuvoje pagal Šeimos stiprinimo įstatymą visoms šeimoms mieste ir kaime turi būti teikiama apie trisdešimt nemokamų paslaugų: vaikų priežiūros, pagalba senelių dienos centruose, socialinių įgūdžių ugdymas, psichologų, teisinės ir kitos paslaugos.
Idėja gera, susišaukia su ES rengiamais teisės aktais, tačiau idėjos įgyvendinimas stringa. Idėjai įgyvendinti reiktų daugiau kaip 330 milijonų eurų kasmet, o šiemet numatyta keliolika kartų mažiau. Ko tuomet tikėtis iš socialinės reformos?
Valstybė neturi lėšų nei kokybiškam švietimui, nei tinkamai socialinei apsaugai? Pinigų visada bus per mažai. Esmė, kam teikiama pirmenybė: jau šiandien pradedama realiai padėti sunkumų patiriančiam žmogui ar toliau tęsiama turtingųjų globos ir nelygybės didinimo programa?
Jei iš esmės nesikeis požiūris į švietimo, socialinės srities finansavimą, ir ateityje kalbėsime apie užmuštus vaikus ir kaip juos galima ar negalima mušti, statysime kalėjimus, o ne mokyklas. Ir ateityje neįgalieji, vieniši tėvai ir pensinio amžiaus žmonės gyvens skurde, mokytojai streikuos, o visuomenė bus verčiama diskutuoti apie pelningas ir nepelningas ligonines.
Mūsų, socialdemokratų, rožė reiškia ne tik kovą su nelygybe. Ji reiškia ir kovą su dvasiniu skurdu. Kol neįveiksime dvasinio skurdo, neįveiksime ir nelygybės. Ir todėl rožė mums svarbi.
