Aukščiausio lygio vadovų vieši pasisakymai, neišprusimas ir politinės kultūros stoka stabdo valstybės demokratijos vystymąsi, didina socialinę neteisybę ir nelygybę. Modernėjančioje Lietuvoje atsiranda vis daugiau moterų, kurios nebijo siekti karjeros, kurti verslą, kovoti dėl vienodo atlygio, imtis aktyvios sprendimų priėmėjos vaidmens. Tik labai gaila, kad, jei jos „iššoka aukščiau bambos“, pasišaipymas, pasmerkimas tampa viešas ir labai „skanus“, o tai atbaido kitas moteris būti proaktyviomis.
Labai dažnai tenka girdėti: moterų niekas nediskriminuoja, jos turi visas galimybes siekti karjeros, norimas pareigas gali užimti bet kuri, juk svarbiausia –kompetencija ir t.t. Kartais tenka net gerokai pavargti, kad įrodytum, jog ne taip jau viskas paprasta. Galbūt daliai vyrų sunku suprasti, kaip moteris veikia išankstinės visuomenės nuostatos, tam tikrų vaidmenų, darbų priskyrimas vyriškiems ir moteriškiems, ir panašūs dalykai.
Pavyzdžiui, neretai, gimus vaikeliui, nusprendžiama, kad mama turi eiti vaiko priežiūros atostogų ir laikinai pasitraukti iš darbo rinkos. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia tai, kad mama uždirba mažiau nei tėtis. Ji iš darbo rinkos iškrenta 2-3 metams, o jeigu šeimoje daugiau vaikų – tai ir ilgesniam laikotarpiui. Sugrįžti po vaiko auginimo „atostogų“ į darbą, bėgant metams, vis sunkiau, o ir bendraamžiai vyrai per tą laikotarpį, kol moteris augino vaikus, padaro karjerą ir juos pavyti tampa sudėtinga, reikia žymiai daugiau laiko ir pastangų. Nepamirškime ir to, kad moteris dažniau nei vyras ima nedarbingumą, susirgus vaikui ar kitam šeimos nariui, nes finansinis nuostolis šeimai mažesnis.
Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2017 m. buvo tarp 35-44 metų amžiaus darbuotojų (20,6 %), o mažiausias – tarp jaunesnių nei 25metų darbuotojų (12,5 %).
Kita vertus, ar visos dirbančios ir mažus vaikus auginančios moterys turi galimybę po darbo kelti kvalifikaciją arba dalyvauti visuomeninėje ir politinėje veikloje? Kažin… Gal sakysite, kad šeimoje kažkam reikia aukotis, kad moterys pačios taip nusprendžia, bet čia ir yra didžiausia problema. Visuomenės spaudimas, tradicijos lemia tokį moterų elgesį,o ilgalaikės to pasekmės yra mažesnė moterų ekonominė galia, menkesnės karjeros galimybės, mažesnės pajamos, kurios, beje, įtakoja ir senatvės pensijos dydį, didesnis socialinis nesaugumas.
Statistikos departamento duomenimis,Lietuvoje darbo užmokesčio atotrūkis tarp vyrų ir moterų –14,2%. Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2017 m. buvo tarp 35-44 metų amžiaus darbuotojų (20,6 %), o mažiausias – tarp jaunesnių nei 25metų darbuotojų (12,5 %). Matomai, didžiausias atotrūkis yra tuo laikotarpiu, kai gimdomi ir auginami vaikai. Atlyginimų skirtumui taip pat įtakos turi ir vyrų bei moterų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis, profesijas, išsilavinimą, darbo stažą ir kt. Vyrai dažniau dirba geriau apmokamų profesijų darbą, jie dažniau užima vadovaujamas pareigas ir t. t.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, institucijomis bando keisti situaciją, bet labai gaila, kad nėra valstybinio požiūrio į lyčių lygybę, per mažai viešų diskusijų šiuo klausimu, trūksta politinės valios.
2018 m. buvo lyčių lygybės darbo rinkoje metai. Prieš dvejus metus įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, atsirado nemažai naujovių, kurios vis dar nėra taikomos praktikoje: pavyzdžiui, darbdavys privalo darbovietėje taikyti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindas principus, arba, jeigu įstaigoje ar įmonėje dirba daugiau nei penkiasdešimt žmonių, turi priimti ir įgyvendinti lygių galimybių politikos priemones ir kt.
Praėjusiais metais buvo parengtas dokumentas, kuris turėtų padėti savivaldybėms tinkamai įgyvendinti Lyčių lygybės integravimo strategiją. Užtikrinant lyčių lygybę, savivaldybės privalo atsižvelgti į tai, jog jos yra ne tik viešųjų paslaugų teikėjos, bet ir darbdaviai, tad būtina atkreipti dėmesį ir į darbuotojų interesus.
Siekiant iš esmės pakeisti situaciją lyčių lygybės srityje, būtina užtikrinti, kad kuo daugiau moterų dalyvautų sprendimų priėmimo procese. Štai Lietuvos parlamente yra 30 moterų (21 %) iš 141 Seimo nario. Latvijoje šis skaičius mažesnis, t. y. 16 moterų (16 %) iš 100 dabartinio Latvijos parlamento (Saeima) narių. Estijoje moterų dalis parlamente (Riigikogu) didžiausia: iš 101 nario – 27 moterys (27 %).
2015 m. išrinktose savivaldybių tarybose ketvirtadalį (25 %) tarybos narių sudarė moterys. Tiesa, po šių rinkimų moterų atstovavimas paaugo iki 29 %.
Moterų atstovavimas visų trijų Baltijos šalių vyriausybėse panašus.Iš 14 Latvijos vyriausybės narių – 3 moterys (21 %); tik suformavus šios kadencijos valdančiųjų vyriausybę, joje taip pat buvo 3 moterys (20 %) iš 15 vyriausybės narių, deja, dabar nėra nei vienos; o Estijos vyriausybėje iš 15 narių – 4 moterys (27 %). Kalbant apie savivaldybių tarybas –situacija taip pat nedžiugina. Moterų atstovavimas čia taip pat yra menkas. 2015 m. išrinktose savivaldybių tarybose ketvirtadalį (25 %) tarybos narių sudarė moterys. Tiesa, po šių rinkimų moterų atstovavimas paaugo iki 29 %.
Būtina mažinti lyčių nelygybę, atverti kelius socialiniam teisingumui,užtikrinti galimybę derinti šeimos ir profesinį gyvenimą, siekti karjeros, auginant vaikus, užtikrinti orią senatvę.
