Televizijos laidos, pritaikytos regos ir klausos negalią turintiems žmonėms, – vienas iš slenksčių, kuriuos teko įveikti, tapus Seimo nare. Gerai suprantu kurčiųjų, aklųjų ir silpnaregių, jų interesams atstovaujančių draugijų ir sąjungų atstovų lūkesčius ir siekius didinti televizijos transliuojamų programų prieinamumą negalią turintiems žmonėms.
Lietuvos kurčiųjų draugija siūlo, kad nuo kitų metų LRT programų prieinamumas klausos negalią turintiems žmonėms būtų ne mažesnis kaip 25 proc. ir kiekvienais metais didėtų po 15 proc. Regos problemų turintys asmenys labiausiai pageidauja filmų pritaikymo jų poreikiams – vaizdinio įgarsinimo ir siekia, kad bent 10 proc. LRT kuriamo turinio būtų pritaikyta aklųjų ir silpnaregių poreikiams.
LRT televizijos serialas „Laisvės kaina. Disidentai“ įrodė, kad laidas, skirtas negalią turintiems žmonėms, patogu žiūrėti visiems. Pavyzdžiui, dirbant su kompiuteriu, yra patogu įsijungti filmą su įgarsintais dialogais.
Seimas pritarė mano pasiūlytoms įstatymo pataisoms, kad visuomeninis transliuotojas turėtų rodyti kur kas daugiau laidų su titrais arba vertimu į gestų kalbą, taip pat dalį laidų pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms, t. y. įgarsinti rodomus vaizdus.
Laidų, pritaikytų regos negalią turintiems žmonėms, Lietuvoje nebuvo. Tik 2019 m. visuomeninis transliuotojas atsigręžė į neregių ir silpnaregių auditoriją. Žmonės su klausos negalia gali suprasti kiek daugiau nei 5 proc. LRT programų. 2018 m. transliuojamų originalios produkcijos programų su subtitrais buvo 5,8 proc., su vertimu į lietuvių gestų kalbą – 5,4 proc.
Klausos ar regos sutrikimų turintiems žmonėms trūksta ne tik laidų, bet ir kitų informacijos gavimo priemonių. Kol laužėme ietis dėl televizijos, liko neišspręstas kitas opus klausimas – neįgaliųjų poreikiams nepritaikytos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainės.
Žaibiškai kintančių technologijų amžiuje beveik viskas (informacija ir bendravimas) keliasi į internetą. Nuotolinis aptarnavimas tampa daug patogesnis, greitesnis ir efektyvesnis. Deja, tai neprieinama neįgaliems asmenims. Valdžia šią žmonių grupę tiesiog paliko „už borto“.
Maždaug 6 tūkstančiai negirdinčiųjų, 40 tūkstančių neprigirdinčiųjų, daugiau nei 15 tūkstančių regos negalią turinčių žmonių yra tokie pat mūsų šalies piliečiai. Jie nori naudotis valstybės institucijų teikiamomis paslaugomis taip pat, kaip ir negalios neturintys.
Jau tapo įprasta užsisakyti asmens dokumentą – pasą ar ID kortelę – internetu. O ką daryti, jeigu interneto svetainė nepritaikyta neįgaliam žmogui? Tada jis nubaudžiamas dvigubai. Ne tik važiuoja į Migracijos departamentą, bet dar priverstas laukti eilėje. Turintys skaitymo arba klausos sutrikimų, nematantieji ar silpnai matantieji, negali naudotis „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Seimo, Vyriausybės, savivaldybių, poliklinikų, ligoninių, ugdymo įstaigų ir kt. tinklalapiais.
Bendrauju su neįgaliais žmonėmis, girdžiu ir matau, kad jie nusivylę valdžios abejingumu. Pažadai „kada nors“, paaiškinimai „nėra lėšų“ jiems netinka. Visaverčiais visuomenės nariais jie nori būti šiandien, kasdien, kaip ir mes visi – girdintys ir matantys.
Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai valstybės institucijų tinklalapius sutvarkyti taip, kad žmonės su negalia galėtų jais naudotis.
Dažnai girdžiu giriantis, kad IT išsivystymo srityje Lietuva beveik neatsilieka nuo Japonijos. Gal ir taip, bet kodėl neatsiranda tokių specialistų, kurie imtų ir pritaikytų valdiškas interneto svetaines tai visuomenės daliai, kuri kol kas valdžios ignoruojama? Juk Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai valstybės institucijų tinklalapius sutvarkyti taip, kad žmonės su negalia galėtų jais naudotis – deklaruoti pajamas, užpildyti prašymą, užsiregistruoti į priėmimą ir t. t.
Technologijų proveržio laikais toks įsipareigojimas nestebina. Tereikia noro ir atsakomybės. Neužmirškime, kad Lietuva privalo įgyvendinti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir 2018 m. sukurtus tinklalapius pritaikyti neįgaliesiems iki 2019 m. rudens. Laiko liko nedaug. Gal girdėjote ką nors konkretesnio šiuo klausimu?
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai ne kartą siūlė konsultacijas valstybiniam sektoriui. Valstybinė mokesčių inspekcija jau ne pirmus metus su jais bendradarbiauja. Tačiau tai tik vienas iš nedaugelio gražių pavyzdžių.
Ar neatsitiks taip, kad iki numatyto termino likus itin mažai laiko, Lietuva suskubs pritaikyti valstybinių institucijų interneto svetaines? Ar tokiu atveju galėsime kalbėti apie darbų kokybę?
