Šiandien padaryti tokį viešą pareiškimą – reiškia pasiruošti puolimui. Ne, ne Rusijos, bet vietinių dešiniųjų. Ir tuo viskas pasakyta apie Lietuvos dešimties metų nelanksčią nacionalinio saugumo ir apskritai užsienio politiką.
Nors Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos (ES), Jungtinių Tautų (JT), NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir kitų organizacijų narė; nors visų ES šalių narių bendri sprendimai užsienio ir saugumo, saugumo ir gynybos, klimato kaitos, kovos su tarptautiniu terorizmu, nelegalia migracija ir prekyba žmonėmis srityse yra priimami bendru sutarimu, Lietuva nacionalinio saugumo kontekste tapo „vieno klausimo valstybe“.
Tokia pozicija yra klaidinga iš principo. Efektyviausias kelias – kai Lietuvos dvišaliai santykiai sustiprinami, artimai bendraujant su mūsų Vakarų partneriais.
Lietuva tarptautinėje arenoje neturi būti vertinama kaip „vieno klausimo“ valstybė!
Priešpriešinti Lietuvą visoms kitoms mūsų ES partnerėms yra trumparegiška. Lietuvos saugumo ir gynybos, užsienio, nacionalinio saugumo, tarptautinės prekybos, eksporto ir importo politika turi išplaukti iš visa apimančių mūsų tikslų būnant ES, NATO, JT ir kitose organizacijose.
Užsienio politikos formavimo procesas turi būti atviras, skaidrus ir telkti, o ne skaldyti visuomenę.
Deja, Lietuva tarptautinėje arenoje jau kurį laiką yra vertinama kaip „vieno klausimo“ valstybė. Toks užsienio politikos susiaurinimas apriboja šalies galimybes įsitraukti į svarstymus, kaip išspręsti bendresnes tarptautinės politikos problemas. O jos vis labiau aštrėja – tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.
Lietuva yra tokioje geopolitinėje padėtyje, kad negalime būti įvykių nuošalyje. Mūsų užsienio ir Europos politika turi būti atsakinga, konstruktyvi, drąsi, besiremianti aukšta diplomatija, tarptautine teise, gerbianti žmogaus teises ir siekianti lygybės.
Galų gale, pats užsienio politikos formavimo procesas turi būti atviras, skaidrus ir telkti, o ne skaldyti visuomenę. Yra pavojinga skaldyti visuomenę, kai, pavyzdžiui, saugumo situacija Baltijos regione sudėtinga. Ilgalaikiu iššūkiu Lietuvos saugumui išlieka neprognozuojami šiandieninės Rusijos režimo veiksmai, nukreipti prieš NATO šalių gynybinių pajėgumų stiprinimą, griaunantys tarptautine teise grįstą Europos saugumo architektūrą.
Todėl jau laikas:
Sustiprinti transatlantinę partnerystę. Įgalinti veiksmingą kaimynystę su Baltijos ir Šiaurės šalimis. Pagyvinti santykius su Lenkija. Išplėsti savo politiką Rusijos atžvilgiu. Atkurti santykius su Baltarusija. Suaktyvinti Lietuvos bendradarbiavimą su Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekistano ir kitomis Vidurinės Azijos šalimis. Skirti daugiau dėmesio Kinijai ir kitoms Rytų Azijos šalims. Suteikti naują impulsą Rytų partnerystei. Prisiimti atsakomybę, atliepiant tarptautinius iššūkius. Įtraukti piliečius į strateginį dialogą.
Kodėl tiek daug dėmesio Rytų kaimynams? Jeigu kas šito nežino, tai priminsiu: panašią politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu Šaltojo karo metais vykdė Vakarai. Mes puikiai pamename, koks svarbus mums buvo net ir minimalus bendravimas su Vakarais už „geležinės uždangos“. Todėl ir šiandien turime prisiimti atsakomybę protingai skleisti laisvės ir demokratijos idėjas autoritarinių šalių gyventojams (Su pilna nacionalinio saugumo programa galima susipažinti ČIA).
Kodėl socialinis teisingumas yra neatsiejamas nuo totalinės šalies gynybos doktrinos?
Narystė NATO mums suteikia labai aiškias garantijas, kad turime maksimalų saugumą mažesnėmis sąnaudomis. Be abejo, būtina gerbti įsipareigojimą skirti 2 proc. BVP Lietuvos gynybai. Tokį sprendimą tik per kelis mėnesius priėmė buvusi LSDP vyriausybė, Rusijai užpuolus Ukrainą. Todėl nederėtų priešinti populistiniais sumetimais gynybos finansavimo su kitomis grėsmėmis, kurių svarbiausia yra socialinė atskirtis ir skurdas.
Jeigu to nebus paisoma, tuomet grius žmonių pasitikėjimas valstybe. Ir tokiu atveju jau niekas nepadės. Žmonės rankomis stūmė tankus, nepabūgo, nors neturėjom nei 1 proc. BVP, bet turėjom plieninę politinę valią. Nereikia išradinėti dviračio įrodinėjant kitaip. Norui gintis grėsmę kelia socialiai nestabilios, skurstančios, valstybinės korupcijos kankinamos visuomenės su fragmentuotomis valstybės pagalbos institucijomis, kaip tai atsitiko Ukrainos rytuose.
Yra ir pavyzdys valstybės, kuri, nors ir dešimtmečiais gyvuoja pastovioje karo būsenoje, puikiai supranta, kad socialinis teisingumas visiems yra neatsiejama totalinės šalies gynybos doktrinos dalis.
Tik tai puikiai suvokiančios valstybės išlieka demokratinėmis ir tuo pačiu metu socialiai saugiomis, atsakingai solidariomis. Iš tokios balansuotos valstybės saugumo politikos visuomenės ir semiasi savo galios grėsmės atveju.
