Finansinis nesaugumas ir netikėjimas, kad valstybė, kai jos pagalbos prireiks, padės. Apie tai kasdien kalba žmonės. Taip, Lietuva gražėja ir turtėja, tačiau daugelio žmonių gyvenimų tai nepaliečia ir neteisybės jausmas Lietuvoje auga. Mes, socialdemokratai, Lietuvai siūlome rinktis kitą kelią – politiką, kurios centre ne šalti skaičiai, bejausmiai optimizavimai ir nesibaigiančios reformos, o VISI Lietuvos žmonės ir jų galimybės gyventi geriau ir saugiau.
Ką valdantieji nutyli?
Žmonės nori teisingumo, priimtinesnės ir paveikesnės socialinės politikos. Jiems svarbu švietimas, sveikatos apsauga ir kultūra. Būtent šie dalykai skamba visose miestų, miestelių ir kaimų salėse, susitikimuose su žmonėmis. Piliečiai vardija, kas juos neramina: ekonominis nesaugumas, akivaizdi teisingumo stoka ir pagarbos žmogui bei jo atliekamam darbui trūkumas.
Valdančiųjų vykdoma politika tokią kryptį tik stiprina. Be to, dar ir demonstruojama nepagarba nepasitenkinimą išdrįsusioms išreikšti visuomenės grupėms. „Ne“ išdrįsti pasakiusiems mokytojams, mokslininkams, medikams, kultūros darbuotojams ir t. t. Dar poetas Justinas Marcinkevičius, tiesa, kitame kontekste, rašė apie „per Lietuvą brėžiamus brūkšnius“. Taip valdantieji elgiasi ir dabar. Vienoje Lietuvos pusėje gerieji, o kitoje, suprask, blogieji.
Pajamų ir galimybių skirtumas Lietuvoje dramatiškas. Į mūsų visų bendrą piniginę sunešę nesolidariai ir neteisingai jaučiame to pasekmes.
Svarbiausius žmonėms klausimus ir dialogą valdantieji „pamiršo“ nuošaly. Vyrauja įsitikinimas, kad svarbiausia yra skaičiai. Kitaip tariant, buhalterinis biudžetas, kur išlaidos ir pajamos privalo sutapti. O tai, kas teisinga, kas ne, kas vertinga, kas svarbiausia – pamiršta.
Kur problemų šaknys?
Kodėl ekonomikos augimas daugelį Lietuvos žmonių aplenkia? Kodėl Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, kuriuo taip didžiuojamasi, nevirsta didesnėmis kiekvieno iš mūsų galimybėmis?
Vieni žmonės dirba sunkiai, tačiau tiek, kad galėtų gyventi oriai ir išlaikyti šeimą neuždirba. Kiti dirba mažiau arba gyvena iš ne samdomo darbo pajamų. Ir ši grupė gyvena kur kas geriau. Žinoma, dar yra „šešėlinės“ pajamos ir įvairios mokesčių sistemos spragos. Tačiau kiekvienas, kuris stengiasi (kad galėtų išlaikyti save ir šeimą) ir už šias pastangas negauna adekvataus atlygio, jaučiasi apviltas. Tai sukuria neteisybės jausmą, kurio Lietuvoje apstu.
Lietuvoje leidome valstybės kūrimo ir išlaikymo naštą paskirstyti netolygiai. Mūsų valstybės išlaikymu didžiąja dalimi rūpinasi žmonės, dirbantys pagal darbo sutartis. Tačiau būtent jie yra apmokestinami labiausiai. Tuo tarpu tie, kurių pajamos didžiausios, prie valstybės išlaikymo prisideda mažiau. Sukurta aibė išlygų, kurios tarsi turėtų pateisinti vienos ar kitos grupės (ar srities) subjektyvius sunkumus. Tačiau šios išimtys drasko visuomenės bendradarbiavimo ir solidarumo principą.
Pasekmės? Nesolidari ir nebendradarbiaujanti visuomenė. Daugeliui Skandinavija yra pavyzdys. Kiekvienas, kuris gali dirbti – turi dirbti, o mokesčius moka visi. Toks yra pamatinis Skandinavijos „gerovės valstybės“ principas ir būtent todėl šios visuomenės gyvena gerai.
Tačiau neteisinga mokesčių sistema – tik viena iš priežasčių, kodėl ekonomikos augimas daugelio nepaliečia. Per valstybės biudžetą perskirstome labai mažai pinigų. Kitaip tariant, į bendrą mūsų visų piniginę įnešame ne tik nesolidariai, bet ir kiekvieno našta paskirstyta neteisingai. Į tą piniginę sunešame per mažai pinigų.
Galimybių nelygybė
Visa tai lemia didžiulę nelygybę. Palyginę vidutinius darbo užmokesčius regionuose ir didžiuosiuose miestuose matome, kad pajamų ir galimybių skirtumas Lietuvoje dramatiškas. Į mūsų visų bendrą piniginę sunešę nesolidariai ir neteisingai jaučiame to pasekmes: ne visiems vienodai prieinamą švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą ir pan.
Antai Vilniuje kas antro mokyklą baigiančio vaiko tėvai samdo korepetitorius, o visoje šalyje taip priversta elgtis kas trečio vaiko šeima. Kai kuriais atvejais iki 50 proc. primokame už sveikatos priežiūros paslaugas. Galiausiai, čia pat stebime valdančiųjų veiksmus, kuriuos įgyvendinus, sveikatos paslaugų prieinamumas regionų centruose bus mažesnis – dalį ligoninių valdantieji siūlo uždaryti.
Vaikai nėra kalti, kad jų tėvai yra silpnesni finansiškai. Savo sveikata laiku ir tinkamai pasirūpinti negalintis žmogus neturi kentėti dėl to, jog politikai taip sugalvojo. Visa tai – moralės ir teisingumo klausimai. Lietuvos žmonės turi per mažai galimybių būti sveikais, išsilavinusiais ir pasitikėti vieni kitais. Tik „skaičių politikai“ apie tai nekalba.
Jeigu mūsų bendra piniginė yra per maža, paslaugų poreikis niekur nedingsta. Jeigu turime vyresnius tėvus, juos reikia globoti ir slaugyti. Mūsų vaikams reikia darželio, mokyklos, būrelio. Jei susergame, reikia gydytis. Jei bendroje piniginėje pinigų per mažai, visa tai turime pirkti iš savo kišenės. Tie, kurie turi pinigų, visa tai gali įsigyti. Ir jie tampa sveikesni, jų vaikai gauna geresnį išsilavinimą, o jų tėvai – oresnį gyvenimą. Tačiau tiems, kas pinigų turi mažiau, galimybių sumažėja. Galimybių sumažėja ir jų vaikams. Taip formuojasi didžiulė atskirtis ir „dviejų greičių“ Lietuva.
Kainos vejasi tuos, kurie gali mokėti
Vis daugiau visuomenei svarbių paslaugų Lietuva patiki rinkai. Kitaip tariant, žmonėms siūloma savo problemas išspręsti patiems. Arba dideliems pinigams. Jeigu pačias svarbiausias visuomenei paslaugas patikime rinkai, kainos kyla. Vieni tas paslaugas įperka, kiti – ne. Nelygybė tik didėja. Vyraujantis požiūris neleidžia nė diskutuoti apie teisingumą, o finansinio nesaugumo jausmas visuomenėje stiprėja.
Kylančios kainos yra pavyzdys: jos stiebiasi ir lygiuojasi į tuos, kurie gali mokėti. Į tuos, kurie geriau uždirba. Į tuos, kurie prekes ir paslaugas perka ir užtikrina jų paklausą. Tačiau didelė dalis žmonių to daryti negali: jų pajamos menkesnės, jų galimybės mažesnės, tačiau jiems šių prekių ir paslaugų irgi reikia. Praraja tarp galinčių daugiau ir silpnesniųjų didėja.
Kaip prarają sumažinti?
Šią prarają, apie kurios grėsmę nuolat perspėjame, socialdemokratai siūlo mažinti sutelktomis pastangomis, didinant vadinamąją bendrą piniginę, taigi per biudžetą perskirstant daugiau pajamų.
Socialdemokratai nesiūlo didesnių mokesčių. Kalbame apie tai, kaip neteisingą modelį pakeisti teisingesniu ir visas mokesčių sistemos spragas bei išlygas sutvarkyti. Tai – sąlyga Nr. 1: tik tokiu atveju turėsime didesnę bendrą piniginę. Atsiras galimybė, kad gyvybiškai svarbios paslaugos pasieks visus Lietuvos žmones – ne vien Vilniuje, bet ir, tarkime, Prienuose, Tauragėje ar Skuode. Kad Lietuvoje neliks „baltų dėmių“. Vietų, kur vaikai gauna blogesnį išsilavinimą ar vietų, kur sveikatos priežiūros paslaugos sunkiai prieinamos. Mes kalbame apie solidarumą: prie gerovės kūrimo turi prisidėti visi. Tokių dėmių Lietuvoje neturi likti.
Tačiau siekdami, kad paslaugos būtų prieinamos visoje Lietuvoje, neturime pamiršti, jog ir darbo vietos taip pat turi būti kuriamos ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir mažesniuose miesteliuose. Jei nėra darbo, žmonės juda ten, kur jo randa. Valdantieji žadėjo regionų gaivinimo ir augimo planus, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi.
Mūsų merų socialdemokratų dėka turime gražių sėkmės istorijų Kauno rajone, Marijampolėje, Akmenėje, tačiau čia reikia nacionalinės politikos. Pirmiausia, reikia naikinti popierizmą, teikiant paramą smulkiam ir vidutiniam verslui. Esu sutikęs daugybę šviesių žmonių regionuose, kurie turi idėjų ir iniciatyvų, tačiau, kai pradeda domėtis pirminių investicijų galimybėmis, atsimuša į biurokratijos ir nelogiškų, niekam nereikalingų reikalavimų sieną. Taip pat reikalinga tikra užimtumo programa, kuri norintiems dirbti (ypač vyresnio amžiaus žmonėms) galėtų sukurti/pasiūlyti darbo vietą. Šiandien Užimtumo tarnybos užsiima ne užimtumu, o įsidarbinamumu.
Paprastai tariant, mokymais ir konsultacijomis augina žmogaus gebėjimus įsidarbinti, tačiau kas iš to, jei darbo vietos nėra. Užimtumo programos egzistuoja daugelyje valstybių ir taikomos regionuose, kur dėl įvairių priežasčių verslas darbo vietų nekuria.
Kuo svarbūs treji rinkimai?
Jau prabėgę savivaldybių ir artėjantys Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai – apie visa tai. Apie žmonių galimybes būti sveikesniais, išsilavinusiais, pasitikinčiais vieni kitais. To labiausiai reikia Lietuvai.
Kai kas sako, kad, girdi, Prezidento funkcijos yra tarptautiniai ryšiai, užsienio politika. Bet Prezidentas Lietuvoje visada buvo daugiau nei tai. Tai būdavo žmogus, kuris tautą vienydavo, o ne skaldydavo ar sėdavo pyktį ir pagiežą, laikydamas vienus blogais, o kitus ne; kad už vienų kandidatų yra kažkoks sąmokslas, kažkokie šešėliai, o už kitų nėra. Tokių prezidentų Lietuvoje būti negali, nes Prezidentas nespręstų esminės Lietuvos problemos – tarpusavio pasitikėjimo stokos. Tai lemia menką bendradarbiavimą, bendravimą, įveikiant iššūkius ir sprendžiant problemas.
Europos Parlamento rinkimų debatuose taip pat keliamos minėtos problemas ir ieškoma jų sprendimų. Jei manome, kad esame kažkuo išskirtiniai, lyginant su Europa, klystame: Europoje „aukso amžius“ baigėsi. Žmonės gyvena tais pačiais rūpesčiais. Lietuvoje kas antras žmogus neturi jokių santaupų. Žmonių nesaugumo jausmas ir netikėjimas valstybės pagalba, kai ištiks bėda – ir Europoje, ir Lietuvoje – didžiulis.
Bendros problemos gali būti sprendžiamos tik sutelktai, bendradarbiaujant ir telkiant ne vien šalies viduje, bet ir tarptautiniu mastu, Europos Sąjungos viduje. Mūsų laukia milžiniški iššūkiai: radikalios partijos ar judėjimai minėtas problemas siūlo spręsti užsidarant. Paprastai tariant, užveriant sienas, siekiama individualiai spręsti tarptautinio masto problemas. Tačiau tai ir neįmanoma, ir nelogiška. Tokie dariniai naudojasi žmonių baimėmis, nežinojimu.
Pagrindiniai socialdemokratų tikslai – socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimas, solidarumo, nešant viešųjų paslaugų sektoriaus naštą, užtikrinimas. Nelygybė ir atskirtis – didžiausios Europos ir Lietuvos problemos. Tad siūlome kelią į teisingesnę Lietuvą.
Ką padaryti jau dabar?
Galimybių nelygybę, dalijančią Lietuvą į kelias dalis, galima sumažinti jau dabar.
- 2016 m. socialdemokratų priimti sprendimai leido automatiškai indeksuoti pensijas ir jas didinti, atsižvelgiant į bendrą ekonominį augimą. Būtina priimti sprendimus ir didinti bazinę pensiją.
Kitaip tariant, jeigu mes turime nors vieną Lietuvos pensininką, kurio pensija yra mažesnė nei 307 eurai, tai yra raudonoji linija.
Palyginimui: 2017 m. skurdo rizikos riba siekė 307 eurus. O „Sodros“ duomenimis, tarp 200 ir 300 eurų dydžio senatvės pensiją pernai Lietuvoje gavo beveik 250 tūkst. gyventojų. Pusė senatvės pensininkų tebegavo 300 eurų neviršijančias pajamas.
Po reformos, kai dalis pensijos yra mokama iš „Sodros“, kai remiamasi bendru darbo užmokesčio kilimu, ekonomine situacija, kai pensija indeksuojama ir bazinė pensija yra perkelta į nacionalinį biudžetą, šios didinimą galima finansuoti iš bendrų mokesčių.
- Reikia didinti paramą vaikus auginančioms šeimoms (vaiko pinigus).
Socialdemokratai ne kartą siūlė, ragino valdančiuosius nedraskyti mokesčių sistemos. Vaiko pinigai turi būti reali, adekvati, apčiuopiama suma. Ar buvę 30 ar dabar 50 eurų – gerai. Tačiau tai – kaip prie žaizdos dedamas gyslotis: truputį padės, tačiau, jei norime žaizdą užgydyti, reikia normalių vaistų. Jei tikrai norime pasirūpinti vaikais ir juos auginančiomis šeimomis, turime išspręsti ne tik išmokų klausimus (beje, dar 2017 m. siūlėme išmoką didinti iki 100 eurų), bet ir darželių, kokybiškų vasaros užimtumo, popamokinės veiklos ir neformalaus ugdymo paslaugų klausimus.
Tiems, kas pinigų turi mažiau, galimybių sumažėja. Galimybių sumažėja ir jų vaikams. Taip formuojasi didžiulė atskirtis ir „dviejų greičių“ Lietuva.
- Privalu pasirūpinti viešojo sektoriaus darbuotojais – švietimo darbuotojais, medikais, kultūrininkais. Šio sektoriaus problemos – didžiausia valdančiųjų nuodėmė. Ekonominis augimas, kuriuo šiandien džiaugiasi Lietuva, šių žmonių iš esmės nepasiekia. Dalis darbuotojų, pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, socialiniai darbuotojai, kultūros srityje dirbantys ar slaugytojai uždirba iki 600 eurų. Aiškinti, kad tai ne problema (o taip teigia valdantieji) yra veidmainystė.
Šių problemų Vyriausybė nesiruošia spręsti. Valdantieji, parengę „Tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio iki 2025 m. strategijos“ projektą, jame nė neužsimena apie finansavimo šaltinius – viskas atidedama ateičiai: kitam Seimui, kitai Vyriausybei.
Tik priminsiu, jog lygiai prieš metus šalies mastu nuvilnijo nacionalinės idėjos rinkimai. Juos laimėjo idėja – grąžinti prestižą mokytojo profesijai. Per metus ta linkme valdantieji padarė lygiai nulį. Gal net kiek mažiau nei nulį – nepagarba švietimo darbuotojams tapo skiriamuoju šios Vyriausybės bruožu.
Norint sukurti gražią visuomenę, pirmiausiai reikia sukurti gražų žmogų. Šiai užduočiai mums reikės stiprių ir motyvuotų mokytojų, medikų, kultūros ir socialinių darbuotojų. Tie, kas to nesuvokia, veda šalį klystkeliais, kur nėra nieko, tik išsivaikščiojimas, neteisybė, atskirtis ir nelygybė.
Mes, socialdemokratai, Lietuvai siūlome kitą kelią.
