Europa be sienų, Europa be slenksčių! Europos Sąjungos (ES) valstybės piliečius sutinka be spygliuotos vielos užtvarų ir kontrolės punktų. Taigi su sienomis viskas lyg ir aišku. O kaip su slenksčiais? Sveikieji jų dažnai net nepastebi, tačiau žmogui su negalia fizinis, finansinis ar moralinis slenkstis gali būti lemiamas veiksnys, stabdantis jo kelionę. Neįveikiamas. Atskiriantis. Žeminantis.
Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatomi standartai, kurie garantuoja pilietines, politines, socialines ir ekonomines neįgaliųjų teises. Konvencijos ratifikavimas ES reiškia įsipareigojimą milijonams neįgalių piliečių sukurti Europą be kliūčių. Ar žmonėms su negalia Europa tapo zona be kliūčių?
Apsižvalgius Lietuvoje (ir ne tik), peršasi neigiamas atsakymas. Ar turintis regos negalią žmogus gali užpildyti mokesčių deklaraciją? Ar visi neįgalieji gali balsuoti? Ar žmogus su klausos negalia laukiamas teatre arba prie televizijos ekrano?
Statistika skelbia, kad klausos negalią turintiems asmenims subtitruojamų informacinių, meno, dokumentinių, kultūros programų Europos Sąjungos šalių televizijų eteriuose yra apie 20–100 proc., o verčiamų į gestų kalbą apie 2–20 proc. Programų su akustiniu vaizdo aprašymu, skirtų regos negalią turintiems asmenims, kiekis siekia 3–20 proc. Lietuvoje šis informacijos prieinamumas žymiai mažesnis.
Žmonių su negalia gyvenimo kokybė mūsų valstybėje gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, pradedant materialiniu aprūpinimu, baigiant kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu. Privalome vytis pažangiausias Europos šalis, nors problemų turi net ir jos.
Apžvelkime porą skaičių ir faktų:
- Europos Sąjungoje kas šeštam žmogui (iš viso apie 80 milijonų žmonių) nustatyta įvairaus laipsnio, nuo lengvos iki sunkios, negalia;
- Daugiau kaip trečdalis vyresnių nei 75 metų žmonių turi negalią, kuri daugiau ar mažiau riboja jų gyvenimą;
- Dėl ES gyventojų senėjimo šie skaičiai kasmet didėja;
- Oficialiai pripažįstama, kad daugelis šių žmonių neretai negali visaverčiai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime dėl fizinių ar kitokių kliūčių, taip pat dėl diskriminavimo.
Dirbdama Seime nuolat gilinuosi, teikiu siūlymus, kaip spręsti ir sprendžiu problemas, susijusias su visaverčiu žmonių su negalia gyvenimu, jų teise integruotis į visuomenę ir savarankiškai gyventi ne mažiau prasmingą ir spalvingą gyvenimą nei sveikųjų.
Man teko laimė susipažinti ir bendrauti su įdomiais ir puikiais žmonėmis, turinčiais vienokią ar kitokią negalią. Jie nori ne globos, priežiūros, užuojautos, kažkokių ypatingų paslaugų, bet elementaraus dalyko – savarankiškai gyventi, priimti sprendimus, nebūti našta nei sau, nei kitiems. Mokytis, dirbti, įsilieti į sociumą, dalyvauti visuomenės procesuose. Šie paprasti žmogiški troškimai, iš mūsų nereikalauja nei žygdarbių, nei aukų, o tik sudaryti elementarias sąlygas turinčiojo negalią gyvenimui – tokiam, kaip visų.
Neskirstykime visuomenės. Yra tik vienas žodis – „mes“. Visi esame vienodai reikalingi tiek Lietuvai, tiek ES.
Solidarumas, lygios galimybės ir vienoda gyvenimo kokybė visiems, orus gyvenimas be atskirties ir diskriminacijos – tai yra socialdemokratų vertybės. Esu įsitikinusi, kad Lietuvai ir visai Europos Sąjungai reikia būtent jų. Ne liberalizmo, skatinančio įnirtingą kovą, kurioje kiekvienas už save. Ne lankstymosi „seniems“ ir „naujiems“ pinigams, stambiam kapitalui, bankams ir korporacijoms. Laimės, kaip matome, tai nesukuria.
Tiksliausias ir teisingiausias šalies pažangos rodiklis yra visuomenės socialinio jautrumo laipsnis ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių pragyvenimo ir integravimosi į bendruomenę lygis. Tai lakmuso popierėlis, parodantis, kaip stipriai valstybė orientuota į žmogų.
Kodėl svarbu, kad tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu būtų tinkamai ir kompetentingai atstovaujama pažeidžiamiausiam visuomenės sluoksniui? Pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje negalia yra didelė problema, kurią rodo neįgalių, pasiligojusių, netekusių darbingumo žmonių skaičius ir slenksčiai, su kuriais susiduria jie ir jų artimieji.
Negalią turinčios moterys yra viena jautriausių visuomenės grupių. Jos patiria daugialypę diskriminaciją – ne tik dėl neįgalumo, bet ir dėl lyties. Lyginant su neįgaliais vyrais jos yra prastesnėje padėtyje darbo rinkoje ir švietimo sistemoje. Neįgalių moterų Lietuvoje, kaip ir visoje ES, yra daugiau nei vyrų: moterys sudaro 52,4 proc. visų neįgaliųjų Lietuvoje, o iš jų dirba vos 1 proc.
Manau, kad ypatingą dėmesį turime skirti teisės aktams, gerajai patirčiai, kontrolės mechanizmams ir lėšoms. Išskirčiau šiuos prioritetus:
- plėtoti paslaugų neįgaliesiems prieinamumą, didinti neįgaliųjų savarankiškumą ir plėsti jų įsidarbinimo galimybes;
- siekti, kad atsirastų daugiau neįgaliems vaikams pritaikytų žaidimo ir laisvalaikio erdvių;
- užtikrinti lygias moterų ir vyrų su negalia galimybes.
Kadaise netikėjome, kad prekybininkai įrengs pandusus neįgaliųjų vežimėliams. Pasirodė, kad tai – įgyvendinama. Kaip ir daugelis kitų ES teisės aktais reglamentuojamų dalykų. Svarbu, kad tiek Lietuvos, tiek ES įstatymų kalvėse būtų išgirstas kiekvieno piliečio balsas.
