Lietuva patenka į pasaulio lyderių dešimtuką pagal medienos išteklių augimą, tačiau kai kurios suinteresuotos grupės nepagrįstai siekia sukurti vaizdą, esą situacija labai bloga. Apie tai trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo Seimo narys socialdemokratas Audrius Radvilavičius ir miškininkystės ekspertai.
Pasak Seimo laikinosios Miškų puoselėjimo grupės pirmininko A. Radvilavičiaus, pasiklausius kai kurių komentarų gali susidaryti vaizdas, esą „miško tuoj neliks“. Parlamentaras apgailestavo, kad gyvename be nacionalinės miškų strategijos, neigė visuomenėje gajus mitus apie šalies miškų būklę.
„Nuolat girdime, esą Lietuvoje miškai beatodairiškai kertami, esą miškai sparčiai jaunėja.
Kartojama, esą Lietuvos miškų būklė prasčiausia Baltijos šalyse, bauginama, esą po 10–15 metų Lietuvoje nebeliks miškų, esą kirtimas per intensyvus, leidimai išduodami nepamatuotai – ir t. t. Visa tai yra mitai siekiant formuoti tam tikrą nuomonę. Norėtųsi, kad šioje srityje liktų mažiau populizmo, būtų įsiklausoma į miškų mokslo ir miškininkų rekomendacijas“, – komentuoja A. Radvilavičius, sukvietęs žinomus ekspertus apsikeisti įžvalgomis.
Parlamentaras pabrėžia, kad Lietuvoje miškų plotas – 2,21 mln. ha, kasmet plynai iškertama tik apie 20 tūkst. ha, o tai sudaro tik 1 proc. miško ploto. Iškirstas miškas per trejus metus privalo būti atkurtas, o vidutinis miško amžius Lietuvoje siekia 54 metus ir tai – tvaraus naudojimo rodiklis. Kirtimų norma nustatoma 5 metams, kasmet tvirtinamas metinis miškų kirtimo limitas, kurio griežtai laikomasi.
Parlamentaras pripažįsta, kad pastaroji urėdijų reforma sudavė skaudų smūgį miškininkystei ir miškininko profesijos prestižui.
Anot Lietuvos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docento dr. Albino Tebėros, „kitos išeities mes neturime: jeigu norime, kad miškas daugiau prisidėtų prie klimato kaitos stabilizavimo, turime padidinti miško prieaugį, o norint padidinti prieaugį, reikia turėti jaunesnius medynus“.
Ekspertas atmetė kartais pasigirstantį teiginį, esą Lietuvoje dėl miškų problemų dramatiškai mažėja anglies dvideginio sugėrimas.
„Pasiklausius tų kalbų, gali susidaryti įspūdis, kad jeigu miškininkai visai sustabdytų veiklą, tai miškų būklė pagerėtų.
Miškininkai nori organizuoti subalansuotą miškininkavimo veiklą, kad visos miško funkcijos atsiskleistų optimaliai“, – pabrėžia A. Tebėra.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad pagal medienos išteklių augimą Lietuva patenka į pirmąjį pasaulio valstybių dešimtuką, ir pabrėžė, kad medynų tūrio prieaugio pokyčiai labai priklauso nuo miškų politikos.
Anot jo, „Seimo stalčiuose“ kol kas gulintis Miškų įstatymo projektas dabartine redakcija nieko gero nežada Lietuvos miškams – jei jis būtų priimtas, Lietuvos miškų būklė ilguoju periodu dramatiškai pablogėtų.
Mokslininkas prisiminė pokario situaciją Lietuvoje, kai po ilgų nevykusių eksperimentų miškus tvarkyti vėl buvo patikėta miškininkams – ir Lietuvoje miškas sparčiai atsigavo.
Dr. A. Tebėra ragina miškų klausimus spręsti Vyriausybės lygiu, keisti nacionalinės miškotvarkos institucijos pavaldumą.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas Miškų instituto veiklai dr. Marius Aleinikovas pažymi, kad, priešingai nei dažnai teigiama, Lietuvoje atliekama daugiau ne plynųjų kirtimų, o plynųjų kirtimų mastas mūsų šalyje yra nuosaikus, palyginti su kitomis šalimis.
„Negalime visiškai atsisakyti plynųjų kirtimų. siūlymas tik mažinti plynųjų kirtimų, neleisti tvarkytis rezervatuose ir pan. nėra geras“, – įsitikinęs mokslininkas.
Vytauto Didžiojo universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Vitas Marozas apgailestauja dėl miškininko profesijos prestižo nuosmukio ir ragina Vyriausybę skirti prioritetinį dėmesį šiai sričiai.
„Miškininkystę studijuojančiųjų skaičiaus mažėjimas kelia didelį nerimą.
Turime imtis veiksmų nedelsdami, jau šiandien, kad Lietuva neliktų be miškininkų“, – ragina mokslininkas.
