Švietimo įstaigos ne visada gali patenkinti visus poreikius iš valstybės biudžeto lėšų, todėl svarbu išsaugoti galimybę bendruomenei prisidėti prie ugdymo kokybės gerinimo. Atimant teisę švietimo įstaigoms pretenduoti į šią paramą ir nesuteikiant pakankamo alternatyvaus finansavimo, ženkliai bloginama jų finansinė padėtis. Tuo tarpu privačios mokyklos, turinčios geresnę finansinę situaciją, ir toliau galės gauti paramą iš gyventojų pajamų mokesčio dalies. Toks sprendimas ne tik nepakankamai įvertintas, bet ir skubotas.
2025 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos, pagal kurias gyventojai nebegali skirti iki 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) biudžetinėms įstaigoms, tokioms kaip mokyklos ir darželiai. Šis sprendimas visuomenėje sukėlė diskusijų bangą, nes daugelis švietimo įstaigų stipriai rėmėsi gyventojų parama. Anot pasiūlymo rengėjų, taip buvo nuspręsta siekiant paskatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą ir stiprinti pilietinę visuomenę. Argumentuota, kad nevyriausybinės organizacijos viešąsias paslaugas dažniausiai teikia efektyviau nei valstybinės institucijos. Dar viena svarbi priežastis: siekis didinti biudžeto lėšų skaidrumą. Paramos skyrimas tiesiogiai biudžetinėms įstaigoms buvo laikomas nepakankamai skaidriu procesu, kuris galėjo sukelti sunkumų valdant ir stebint lėšų paskirstymą. Pasiūlymo teikėjų nuomone, gyventojų parama biudžetinėms įstaigoms kėlė papildomą administracinę naštą tiek mokykloms, tiek mokesčių administravimo institucijoms. Panaikinus šią galimybę, tikėtasi sumažinti administravimo kaštus ir supaprastinti finansavimo procesus. Norint užtikrinti ilgalaikį finansinį stabilumą švietimo sektoriuje, siekiama mažinti priklausomybę nuo nepastovių finansavimo šaltinių, tokių kaip gyventojų parama. Vietoj to, buvo numatyta stiprinti valstybės biudžeto vaidmenį švietimo finansavime.
Šie argumentai buvo pagrindiniai veiksniai, lėmę sprendimą panaikinti galimybę skirti GPM dalį biudžetinėms įstaigoms, siekiant sukurti vienodesnį, skaidresnį ir efektyvesnį švietimo finansavimo modelį.
Pasekmės
Mokyklos, kurios anksčiau gaudavo reikšmingą dalį lėšų iš gyventojų paramos, susidurs su iššūkiu rasti alternatyvius finansavimo šaltinius. Tai gali paveikti kasdienes mokyklos veiklas ir papildomas programas, kurias mokyklos organizuodavo pasinaudodamos surinkta parama. Be šios paramos mokyklos susidurs su sunkumais organizuojant neformalius papildomus mokinių ugdymo užsiėmimus, tokius kaip ekskursijos, renginiai, sporto užsiėmimai ar meno projektai. Tai gali paveikti įvairias veiklas, kurios anksčiau buvo finansuojamos iš šių lėšų, pvz., popamokinės veiklos, įrangos atnaujinimas. Lėšos buvo naudojamos mokyklų pastatų renovacijai, klasėms, sporto salėms ir kitoms patalpoms atnaujinti, mokymosi medžiagų, knygų, laboratorinės įrangos ir kitų ugdymo priemonių pirkimui, kad mokiniai galėtų mokytis patogioje ir saugioje aplinkoje. Ši parama turėjo didelę reikšmę mokykloms – ji prisidėjo prie visapusiško mokyklų ir mokymo kokybės gerinimo.
Kadangi biudžetinės įstaigos praras dalį finansavimo, vietos savivaldybėms gali tekti padidinti savo biudžetus, kad kompensuotų prarastas lėšas. Tai gali sukelti papildomą spaudimą vietos savivaldai bei paveikti kitų viešųjų paslaugų finansavimą.
Galimi sprendimai
Siekdamos gauti finansinę paramą valstybinės švietimo įstaigos galėtų ieškoti galimybių bendradarbiauti su privačiomis įmonėmis ar nevyriausybinėmis organizacijomis. Tokios partnerystės būtų abipusiai naudingos, nes įmonės galėtų prisidėti prie vietos bendruomenės gerovės, o mokyklos gautų trūkstamas lėšas. Tik abejoju, ar privačios įmonės bus suinteresuotos tiesiogiai remti finansiškai, o nevyriausybinės organizacijos daugeliu atvejų pačios gyvuoja iš gaunamos paramos lėšų. Ir visgi, jei tokios bendradarbiavimo formos atsirastų, jos būtų pakankamai siauros, atitinkančios remiančios organizacijos interesus.
Mokyklos galėtų aktyviau kreiptis dėl finansavimo į nacionalinius ar tarptautinius fondus Tai suteiktų reikalingų lėšų tiek kasdienėms reikmėms, tiek specialiems projektams, tačiau šie procesai yra sudėtingi, reikalaujantys mokymo įstaigose papildomų žmogiškųjų išteklių. Visi puikiai žinome koks didelis mokytojų trūkumas.
Dar vienas galimas sprendimas – paramos fondų steigimas. Jie galėtų padėti užtikrinti ilgalaikį švietimo įstaigų finansinį stabilumą ir plėtrą. Bet fondų administravimas reikalauja aiškios struktūros ir valdymo mechanizmų. Svarbu sukurti patikimas valdymo taisykles ir užtikrinti lėšų naudojimo kontrolę. Naujai įsteigti fondai gali susidurti su iššūkiais pritraukiant pradinius rėmėjus. Siekiant užtikrinti fondų tvarumą, reikėtų sukurti ilgalaikes partnerystes su privačiu sektoriumi ir reguliariai peržiūrėti fondų strategiją bei veiklos kryptis.
Ilgalaikis poveikis
Jei mokykloms nepavyks rasti pakankamų alternatyvių finansavimo šaltinių, gali būti paveikta mokymo kokybė. Sumažėjus lėšoms bus sunkiau atnaujinti mokymo priemones, samdyti papildomus specialistus ar investuoti į mokyklos infrastruktūrą.
Išvada
Paramos biudžetinėms švietimo įstaigoms panaikinimas kelia rimtų iššūkių, verčia ieškoti naujų finansavimo šaltinių. Valstybinėms švietimo įstaigoms neužtikrinant pilnaverčio ugdymo proceso šis sprendimas galimai pasitarnaus privačių mokymo įstaigų augimui, o tai dar labiau gilins tiek socialinę atskirtį, tiek atskirtį švietime.
Privačios mokyklos dažnai remiasi mokinių tėvų įmokomis ir privačių rėmėjų parama, turi daugiau lankstumo pritraukiant lėšas iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, įmonių, fondų ir labdaros organizacijų. Jos gali skirti daugiau išteklių infrastruktūros gerinimui ir mokymo kokybės kėlimui. Turėdamos daugiau lėšų tokios mokyklos dažnai gali pasiūlyti mažesnes klases, leidžiančias mokytojams daugiau dėmesio skirti kiekvienam mokiniui, papildomas ugdymo programas, užklasinę veiklą bei modernias mokymo priemones.
Valstybinės mokyklos daugiausiai priklauso nuo valstybės biudžeto lėšų ir savivaldybių finansavimo. Panaikinus GPM paramą, šios mokyklos gali susidurti su ribotais ištekliais papildomoms iniciatyvoms ir ugdymo kokybei užtikrinti. Jos turi daugiau biurokratinių apribojimų, kurie galimai apsunkins greitą prisitaikymą prie finansavimo pokyčių. Valstybinės mokyklos dažniausiai teikia plačiau prieinamą švietimą, tačiau jose dėl finansavimo trūkumo mažės galimybės pasiūlyti papildomų paslaugų. Šios mokyklos jau dabar susiduria su iššūkiais išlaikyti kokybę, ypač mažiau pasiturinčiose vietovėse, kur finansinės paramos galimybės yra ribotos.
Socialinė nelygybė
Finansavimo pokyčiai gali dar labiau padidinti skirtumus tarp privačių ir valstybinių mokyklų. Privačios mokyklos gali pritraukti daugiau išteklių, o tai lems geresnes mokymo sąlygas ir ugdymo kokybę, tuo tarpu dauguma valstybinių mokyklų susidurs su iššūkiais išlaikyti konkurencingumą.
Ateities perspektyvos
Siekiant sumažinti konkurencijos sukeltus skirtumus, būtina stiprinti valstybinių mokyklų finansavimą per valstybės biudžetą ir užtikrinti vienodas galimybes visiems mokiniams. Svarbu įgyvendinti politikos priemones, kurios padėtų subalansuoti privačių ir valstybinių mokyklų konkurenciją, siekiant užtikrinti kokybišką švietimą visiems mokiniams.
Konkurencija tarp privačių ir valstybinių mokyklų gali būti sveika, jei ji skatina gerinti švietimo kokybę ir siūlyti inovatyvius sprendimus. Tačiau būtina užtikrinti, kad visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų socioekonominio statuso, turėtų prieigą prie kokybiško ugdymo.Tad mano giliu įsitikinimu LR Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimas priimtas neįvertinus galimų pasekmių ir yra taisytinas. Todėl pavasario sesijoje registruosiu pasiūlymą, gražinantį galimybę skirti GPM paramą valstybinėms švietimo įstaigoms.
