Nors visai šalia mūsų jau daugiau nei dvejus su puse metų liepsnoja siaubingiausias karinis konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo, o mūsų šalis beveik kasdien sulaukia vienokių ar kitokių priešiškos Rusijos politikų grasinimų, tačiau, panašu, kad Lietuvos valstybė gyvena gražiame iliuzijų ir saviapgaulės pasaulyje. Džiaugiasi šia diena, sprendžia nereikšmingus uždavinius ir nesiima jokių rimtų žingsnių, kuriuos galėtume pavadinti adekvačia reakcija į išorės grėsmes.
Šalį valdančius politikus šiemet aplankė nušvitimas ir jie staiga suprato… kad Lietuvai reikia pasienio su Rusija ir Baltarusija įtvirtinimų. Net ėmė ir planą sukurpė, pagal kurį tokie įtvirtinimai turėtų atsirasti po 10 metų. Skamba kaip anekdotas, tačiau, deja, gyvename tokioje iškreipto suvokimo matricoje. Per tokį laiką kyla ir baigiasi karai, šuoliais tobulėja technologijos ir karybos būdai, o mes ištisą dešimtmetį rausime griovius, matyt, tikėdamiesi, kad priešas džentelmeniškai lauks, kol baigsim amžiaus statybas.
Tačiau ką čia kalbėti apie išorinį pasirengimą, kai nesugebame net su vidaus grėsmėmis susitvarkyti. Visai neseniai tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas paviešino informaciją apie rusų pusėje prieš ukrainiečius kovojantį lietuvį. Pasirodo, turime ir tokių tautiečių, kurie ne tik viešai palaiko Rusijos agresiją, skleidžia Kremliaus propagandą, bet ir ima ginklus į rankas ir tampa žmogžudžiais, laisvojo pasaulio priešais.
Ilgą laiką šis, gėda ir pripažinti, Lietuvos pilietis savo veiklą išdidžiai demonstravo socialiniuose tinkluose, o jo makabriška savigyra sulaukė ne vienos dešimčių „patiktukų“. Vienas iš tokių, kuriems patiko prieš ukrainiečių laisvę kovojančio recidyvisto nuotraukos ir mintys – policijos pareigūnas. Kur mūsų VSD, kur teisėsauga? Klausimas tyruose… Visa tai kelia pagrįstą abejonę, ar tikrai esame pasirengę galimiems išbandymams, nes matome, kad kalbos labai skiriasi nuo konkrečių darbų.
Vilties suteikia tik pati mūsų pilietinė visuomenė, kuri anksčiau už teisėsaugą demaskuoja prokremlinius veikėjus, stoja į Šaulių sąjungą, pildo karo komendantūrų gretas, kovoja prieš priešišką propagandą socialiniuose tinkluose. Sunkiausiais šaliai momentais būtent žmonių ryžtas ir sąmoningumas ne kartą mus gelbėjo, tačiau jei norime būti atsparūs grėsmėms, turime reikalauti iš Lietuvos politikų ir institucijų, kad darbais rodytų konkretų, o ne „popierinį“ rezultatą.
