Bet kurią Seimo kadenciją tradiciškai įprasta vertinti per garsiausių politinių, kultūrinių ar ekonominių įvykių, makro ar mikro ekonominių rodiklių, skandalų, džiaugsmų, o ypač, nesėkmių prizmę. Būtent jos, nesėkmės ir kelia daugiausiai visuomenės aistrų.
Iš pastarųjų keturių metų lengviausia prisiminti vaikus, įtariama, tvirkinusį Seimo narį konservatorių-pedofilą spalvotais akinių rėmeliais, apsivogusias ministres, imigrantų krizę, mobingo epidemiją, pasiekusią netgi tokias elitarinio gyvenimo oazes kaip mūsų ambasados užsienyje.
Taip pat – „Igničio“ iš Lietuvos žmonių kišenės „nujotus“ 150 milijonų eurų ir kitas machinacijas energetikos sektoriuje, sugadintus santykius su Kinija, atnešusius Lietuvai daugiau žalos nei apčiuopiamos naudos, naujais traktoriais ir padorumu stebinančius žemdirbių protestus, išties apnuoginusius mūsų valdininkų tamsumą ir atsilikimą, atvirą vėl neišrinktų konservatorių panieką žmonių išrinktam Prezidentui.
Kas dar? Ogi ir nacionalinio stadiono prakeiksmą ir 40 milijonų, praloštų kazino, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų fiasko virtinę, Irako liaudies įkalbinėjimą neemigruoti į Lietuvą, prie šiukšlių konteinerių besišlapinančius lietuvių benamius Vilniaus miesto reklamoje, dulkėmis pavirtusias visas tris mūsų visų „nacionalines idėjas“, o ir šimtus kitų skandalų ir skandalėlių – viską galite prisimint ir Jūs patys, o ir kur kas išsamiau tai padarys Lietuvos žiniasklaida.
Tačiau, kaip kadaise sakė Didžiosios prancūzų revoliucijos šauklys Robespjeras, pasirašydamas ant giljotinos be teismo sprendimo siunčiamų aristokratų sąrašus, – „visa tai tik būtinieji proceso elementai“ – iš esmės tiesiog neišvengiami, o daugeliu atvejų – ir mūsų pačių, rinkėjų kaltė bei atsakomybė.
Žinoma, pastarieji ketveri metai Lietuvai nebuvo lengvi ir paprasti. Gėdingai pralaimėtas karas Afganistane, COVID pandemija, diktatoriai kaiminystėje ir jų provokacijos, karas Ukrainoje, vis žiaurėjanti stichija – politiniai, ekonominiai ar moraliniai sprendimai bet kuriai vyriausybei ar visuomenei buvo ir būtų nelengvas iššūkis.
Bet būtent tai, kaip tie iššūkiai buvo sprendžiami (ar nesprendžiami), ir kokios buvo tų sprendimų pasekmės, kokias naujas vertybines tradicijas atnešė į mūsų gyvenimą ir keitė piliečių pasaulėžiūrą, geriausiai ir nusako, kokie buvo tie ketveri konservatorių valdymo metai.
Įsimintiniausias jų, ir toli gražu dar nepasibaigęs įvykis Lietuvos politinėje istorijoje – žinoma, įžūlus žmonių pinigų grobstymas savivaldybėse, pavadintas „čekiukų“ skandalu (turinčiu ir savo subtilesnę, sostinės versiją – tonomis valgomą Seimo reprezentacinį šokoladą, Seimo narių kadencijos pabaigai urmu perkamus kompiuterius ir vienu metu tuzinais lietsargių besidengiančius nuo lietaus seimūnus).
Ta jau ne vieną dešimtmetį vešėjusi ydinga praktika, kurios pasekmės persekios visuomenę dar ilgai, atliko vieną ypač svarbią misiją – apnuogino konservatorių gebėjimų „Achilo kulną“: mat, tą įsisenėjusią problemą išviešino ne valstybės valdymo, kontrolės ir priežiūros struktūros (kurių darbuotojai niekada nevengė paskatinti savęs priedais ir kalėdinėmis premijomis už „sunkų darbą“), o visuomenininkai ir žiniasklaida.
Jei ne jie, sistema dar ilgai būtų veikųsi be trikdžių. O tie šimtai, tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie savo akimis daug metų matė, kaip ta „čekiukų“ sistema veikia, patys ja naudojosi, patys grobstė mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, netgi būdami „kovos su korupcija“ institucijų nariais ar darbuotojais, – bent jau jie šiandien miega ramesni, juk, „kas buvo, pražuvo“. Žinoma, atsakomybė ir kaltė dėl to šlykštaus Lietuvos žmonių pinigų grobstymo tenka visoms šalies partijoms, tačiau pastaraisiais metais išryškėję problemos sprendimo vilkinimas, dvigubi standartai ir atlaidumas „saviems“ – visiška konservatorių vyriausybės prerogatyva, sąlygota tipišku jų elgsenos stiliaus.
Praėjusius ketverius metus atsiminsime ir kaip „naują kultūrinio genocido etapą“ – išpuolius prieš lietuvių literatūros klasikus. Petras Cvirka, Salomėja Nėris, netgi Justinas Marcinkevičius, apie kurį, rodos, išvis niekas niekada nerado blogo žodžio pasakyti, staiga pavirto visų buvusių dešiniųjų Lietuvos politikų kvailumo sukeltų problemų atpirkimo ožiais.
Atkreipkite dėmesį – konservatoriai išliejo begales energijos ir resursų, aiškindamiesi, kas kiek blogo padarė tautai ar valstybei, verti ar neverti jis gimnazijos pavadinimo ar paminklo (tame kontekste buvo bandyta reanimuoti ir „komunistai tarp mūsų!“ koncepcijos lavoną, nors „komunisto“ samprata lietuvių politinėje pasąmonėje nebeegzistuoja jau gerus 20 metų) – ir kad bent dalelė tos energijos ir resursų būtų skirta kurti naują kultūrinį paveldą! Kur tau! Kur kas smagiau „demaskuoti“, blaškytis isterikoje su kapučino putomis lūpų kampučiuose, tuščiai smarkauti apie priešlaikius rinkimus ir kapinėse ieškoti kaltų. Tautai, kuri vieningai moka traukti tik „Ant kalno mūrai…“ ar „Gaidys, gaidys, teisėjas – gaidys“ tai – pernelyg didelė prabanga.
Tačiau toks represinis konservatorių požiūris į savo tautos kultūrinį paveldą nėra unikalus. Juk neveltui jau du prezidento rinkimus iš eilės pralaimėjusi konservatorių vedlė, kuria taip vykusiai prisidengia kiti nieko nepajėgiantys laimėti partijos „vadai“, mėgsta cituoti Jaroslavą Hašeką, „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorių“. O argi ne tas pats aštrialiežuvis Hašekas Rusijos pilietinio karo metu Samaroje kaip bolševikų komisaras uoliai naikino buržuaziją, dvasininkiją ir dvarininkiją? Ir ar tik čekistų pamėgtoji „samarietiška karuselė“ (į statinę, kurios viduje prikalta vinių įkišamas „buržujus“, ir ji nuritinama šlaitu žemyn) ne jo išradimas? – juk tokiam prietaisui sukurti reikėjo itin lakios vaizduotės, kurią mūsų premjerės taip mėgiamas cituoti humoristas Hašekas neabejotinai turėjo.
Tačiau konservatorių valdžia visada turėjo ir tebeturi nuostabų paradoksą – kuo karščiau konservatoriai kažko nors nekenčia, tuo stipriau jų neapykantos objektą myli tauta. Tai ir „nepaskandinamasis kreiseris Viktor Uspaskich“, ir „Kremliaus ruporas“ Vaitkus, ir išmestieji iš Seimo Petras Gražulis bei Remigijus Žemaitaitis – pastarieji savo politinės šlovės apogėjų pasiekę tik konservatorių priešiškumo dėka.
Netgi du didžiausi pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai, tiesiogiai atsiliepę kiekvienam mūsų – pandemija ir karas Ukrainoje – valstybiniu mastu suskaldė visuomenę į keletą priešiškų vis galingėjančių dalių, ir konservatoriai padarė viską, kad tas susikaldymas ne tik kad neišnyktų, bet dar ir gilėtų. Atsiradę nauji bet kurį Lietuvos pilietį nusakantys terminai „antivakseris“, kiek vėliau – „maršistas“, o galiausiai ir „vatnikas“ ne tik staiga parodė, kaip konservatoriai nekenčia kiekvieno kitaip manančio, kaip daro viską nepripažinti tų žmonių teisės ir laisvės į savo nuomonę, kaip skubiai lipina žeminančias etiketes, ir užuot pradėjusi su jais dialogą, ėmusis priemonių juos perkalbėti, įtikinti, edukuoti, pritraukti, daro viską, kad tik juos atitolintų, pasmerktų, užčiauptų, pažemintų, paniekintų. Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą, Žemaitaitis populiarumu lenkia pačius konservatorius, daug žmonių susirenka į atgaivintą „Uspaskich ledų šventę“, pasirodo, kiek daug lietuvių yra įsitikinę, kad Žemė yra plokščia, ar, galiausiai, kiek nedaug Lietuvos piliečių yra pasiryžę ginklu ginti savo Tėvynę karo atveju… Nes ką čia ginsi, jei net konservatorių lyderis, toks narsus savo retorika, prasidėjus karui Ukrainoje, kaip zuikutis skubiai įsigyja būstą Graikijoje, kad galėtų į ją pabėgti – ir iš ten toliau vadovauti „Lietuvos laisvės kovai“… Nes meilė Lietuvai, kaip ir bet kuriam kitam objektui yra prasminga tik tada, kai ji yra abipusė. Juk visai įmanoma, kad bet kuris „antivakseris“, „maršistas“ ar „vatnikas“, o ir Petras Gražulis myli Lietuvą, bet ar Lietuva bent kiek myli jį?
„Valdyti – reiškia suprasti“, kažkada mokė antikos išminčiai. „Valdyti – reiškia numatyti“, mokė Renesanso filosofai. Šiais laikais akivaizdu, kad „valdyti – reiškia bendrauti“. Ne niekinti, žeminti ir prievartauti. Nes, kaip rodo pats gyvenimas, nieko gero tokia konservatorių politika Lietuvos žmonėms neatnešė, tik dar labiau mus supriešino ir suskaldė.
