Ar esate girdėję apie Cymothoa exigua, dar žinomą kaip liežuvio utėlę? Ji apsigyvena žuvies burnoje, nutraukia kraujo tiekimą į liežuvį, o šiam nunykus, pati imituoja jo funkciją, padėdama žuviai ryti maistą. Ši antagonistinė simbiozė naudinga tik utėlei, siurbiančiai šeimininko gyvybės syvus, tačiau ne žuviai, kuri, be abejonės, mieliau naudotųsi savo liežuviu.
Panaši situacija yra ir su Lietuvos pensijų sistema, kuri gyvena priverstinėje simbiozėje su parazituojančiu finansiniu investavimo mechanizmu, mūsuose vadinamu „antrosios ir trečiosios pakopos pensijų fondais”. Kaip ir liežuvio utėlė, šie fondai imituoja tam tikras šeimininko funkcijas, bet iš esmės tik minta svetimais finansais. Laimė, pensijų sistemą galima išgydyti ir atkurti teisingumą.
Gydymas
Tiesą sakant, tai lengvoji pertvarkos dalis. Pirmiausia, vadinamieji „antrosios ir trečiosios pakopos pensijų fondai“ iš esmės neturi nieko bendro su tikromis pensijomis, todėl reikėtų nustoti vartoti žodį „pensija“, kalbant apie šiuos finansinio investavimo instrumentus. Priešingu atveju toliau kursime iliuziją, kad tokie fondai turi socioekonominį pagrindą, kurio iš tikrųjų nėra. „Antroji ir trečioji pensijų pakopos“ tėra finansinis mechanizmas, leidžiantis kiekvienam dirbančiajam dalį savo pajamų nukreipti investicijoms į vertybinius popierius, kurie kaupiasi asmeninėje sąskaitoje kaip fondų vienetai. Vien tai, kad šių lėšų negalima atsiimti iki tam tikro amžiaus, tokio investavimo nepaverčia tikros pensijų sistemos dalimi.
Tikroji pensijų sistema, kurią Lietuvoje administruoja SODRA, yra paremta socialiniu solidarumu, kai dirbanti karta dalijasi savo sukurtomis ekonominėmis gėrybėmis su vyresniąja, jau nebedirbančia karta. Tai suteikia vyresniems žmonėms galimybę laisvai ir oriai patenkinti bent dalį savo ekonominių poreikių.
Pensijas galima mokėti arba nemokėti, bet neįmanoma jų „kaupti“, nes būsimos pensijos priklausys nuo to, kiek ekonominių gėrybių sukurs po mūsų į ekonominę veiklą įsiliesianti karta ir koks bus visuomenės susitarimas dėl šių gėrybių pasidalijimo tarp kartų. Todėl terminas „pensijų kaupimas“ yra nesąmonė, žodžių junginys, neturintis jokios reikšmės.
Panagrinėkime, kaip parazituoja ši vadinamoji „pensijų kaupimo“ sistema. Valstybė kas mėnesį iš savo biudžeto į kiekvieno antros pakopos pensijų fondo dalyvio sąskaitą perveda 1,5 % užpraeitų metų vidutinio darbo užmokesčio siekiančią „skatinamąją įmoką“, kuri 2024 m. sudarė apie 27 EUR per mėnesį. Toks subsidijavimas nepagrįstas jokiais ekonominiais argumentais, nes valstybė tiesiog kiša dabartinių pensininkų pinigus į dirbančiųjų asmenines investicines sąskaitas privačiuose fonduose. Šie fondai negarantuoja jokios grąžos ir ,tiesą sakant, neužtikrina, kad kaupiantysis šias lėšas išvis atgaus net ir tolimoje neapibrėžtoje ateityje. Argi tai ne „stepukoniška stavkė“, lošiant vyresnės kartos pinigais?
Sustabdykime šią beprotybę dabar, ir pensijos iškart padidės 30 – 50 EUR. Nors dirbantiesiems ši suma gali pasirodyti nereikšminga, tačiau vidutinės senatvės pensijos, kuri siekia apie 600 EUR, kontekste tokia suma yra reikšminga. Ypač, jei įvertinsime, kokia nedidelė suma lieka dabartiniams pensininkams, apmokėjus būtiniausius poreikius: maistą, vaistus ir komunalines paslaugas.
Teisingumo atkūrimas
Turėkime omeny, kad ši toksiška praktika tęsiasi metų metus. Dėl to investicinių fondų dalyvių asmeninėse sąskaitose užkonservuoti ne tik jų pačių pinigai, bet ir nemaža suma, priklausanti dabartiniams pensininkams, kurią valstybė, vedina savo kvailumo ir lobistų gražbylysčių, šiems fondams ir įteikė. Siekiant teisingumo valstybės įmokėti pinigai kartu su sukaupta investicine grąža turėtų būti grąžinti į biudžetą ir perskirstyti dabartiniams pensininkams.
Panašiai reikia pasielgti ir su „trečiąja pakopa“, kuri yra paremta gyventojų pajamų mokesčio lengvata, kurią reikia panaikinti, o visas tam iki šiol panaudotas lėšas grąžinti į biudžetą.
Teisingumas nebus visiškai atkurtas, kol nebus pasirūpinta ir kaupiančiaisiais.
Pirmiausia, būtina sustabdyti priverstinį įtraukimą į „pensijų kaupimo“ sistemą, nes tai nesuderinama su vakarietiškomis tradicijomis, kuriose asmens laisvė ir sutikimas yra viena iš pamatinių vertybių. Žmogaus įtraukimas į „pensijų kaupimą“ ne tik kad be jo sutikimo, bet ir jam nežinant yra nepateisinamas ir prilygsta finansinei baudžiavai privačioms įmonėms.
Be abejo, prieštaringiausias, daugiausiai emocijų keliantis ir labai svarbus klausimas yra laisvė žmonėms bet kada nutraukti „kaupimą“ ir atsiimti iš fondų savo įneštus pinigus kartu su investicine grąža. Šiuo metu pinigų atsiėmimas yra griežtai ribojamas amžiaus, sumų dydžio ir taikant kitus apribojimus, todėl iš esmės įneštų lėšų atgavimas yra labiau teorinis nei realus. Sulaukus pensinio amžiaus pradedamos mokėti anuiteto išmokos, tačiau jų mėnesinės išmokos yra gana mažos – šiuo metu siekiančios vos keliasdešimt eurų.
Reikia pripažinti, kad leidus žmonėms bet kada laisvai atsiimti savo pinigus, nemažai žmonių tai padarytų nedelsiant. Tikiu, kad didesnė dalis pinigus išleistų gana racionaliai – investuodami į jiems labiau suprantamą sritį (pvz. NT), įsigydami sveikatinimo paslaugas ar apmokėdami vaikų mokslus. Vis dėlto būtų ir tokių, kurie pinigus išleistų trumpalaikiams niekučiams.
Kad ir kaip ten būtų, siekiant teisingumo būtina pasitikėti žmonėmis ir leisti laisvai disponuoti savo pinigais
Atkūrus sistemos teisingumą, tie, kurie norėtų toliau investuoti, galėtų likti šiuose fonduose. Mano manymu, tai gana patrauklus mechanizmas pradedančiajam investuotojui, todėl likčiau dabartiniame fonde. Nors grąžinus valstybei priklausančią lėšų dalį mano sąskaita sumažėtų keliais tūkstančiais eurų, fondas vis tiek išliktų patraukliu investavimo įrankiu, kurio vidutinė metinė grąža svyruoja tarp 5 ir 10 %.
