Esu šiek tiek pažįstamas su trimis pagrindiniais konservatorių lyderiais. Su G. Landsbergiu mokėmės vienoje klasėje. Su L. Kasčiūnu studijavome tame pačiame kurse. Su I. Šimonyte buvome kolegos dėstytojai VU TSPMI. Visus juos vertinu kaip garbingus ir mylinčius savo šalį. Ir visgi sąjungai su jais kaip socialdemokratas tariu aiškų NE. Priežasčių yra ne viena. Pagrindiniai motyvai trys.
Pirma, socialdemokratai griežtai nepritaria konservatorių sėjamai panikai Lietuvos visuomenėje. G. Landsbergio paskleista žinia pernai rudenį – „Lietuvai liko vos keleri metai” – neatsitiktinė. Ištraukta bauginimo korta – jų pagrindinė rinkimų žinia. Ar tai pagrįsta ir naudinga valstybei – vargu. Paskutinę savo kaip ilgamečio NATO generalinio sekretoriaus darbo dieną J. Stoltenberg, atsakydamas į žurnalisto klausimą, kiek reali Rusijos ataka prieš NATO, pabrėžė du svarbius dalykus. Pirma, Rusija yra tiek išsekinta karo Ukrainoje, kad bet koks jos tiesioginis išpuolis prieš NATO numatomoje ateityje yra sunkiai įsivaizduojamas. Ir, antra, kas dar svarbiau, NATO vadovas paragino politikus neplėtoti savidestrukcinių pareiškimų apie Rusijos atakos prieš NATO „neišvengiamumą”. Jo žodžiais, per visus 75-erius savo gyvavimo metus Šiaurės Atlanto karinis aljansas efektyviai užkardė bet kokio išpuolio prieš jį grėsmę net ir daug sudėtingesniais laikais, o dabar yra kaip niekad pasirengęs jas atremti ir toliau. Socialdemokratai palaiko šią principinę poziciją. Esame kategoriškai prieš visuomenės militarizaciją ir panikos kėlimą be atodairos taip siekiant užmaskuoti vis labiau augančią socialinę atskirtį ir kitas šios valdžios nesėkmes.
Antra, socialdemokratai niekada nesijungs su kraštutiniais dešiniaisiais, kurie vis labiau kelia galvas konservatorių gretose. Savo simpatijų V. Orbanui ir D. Trumpui anksčiau neslėpęs ir AfD deputatus į Lietuvą kvietęs L. Kasčiūnas neatsitiktinai tapo vienu iš pagrindinių TS-LKD ir jos rinkimų kampanijos veidu. Tai ryškus kontrastas lyginant su 2020 m., kuomet konservatorių lyderiai stengėsi kuo toliau nustumti ambicingąjį L. Kasčiūną nuo rampos šviesos. Dabar jų pozicija pasikeitė kardinaliai. Populiariausias konservatorių ministras A. Anušauskas, bet savo nelaimei išdrįsęs paprieštarauti G. Landsbergiui dėl tos pačios Rusijos atakos prieš Lietuvą „neišvengiamumo” žinios, buvo be ceremonijų prieš pat rinkimų startą patrauktas. Vietoj jo pastatytas L. Kasčiūnas, stojęs mūru prieš bet kokias socialiai pažangias iniciatyvas šios kadencijos metu. Tiesą sakant, labiausiai glumino Laisvės partijos tylėjimas ir taikstymasis su šia ministrų rokiruote. Bet tai tik dar kartą patvirtino, kad jiems svarbiausia buvo ir yra valdžia, leidžianti užkirsti bet kokius bandymus transformuoti ekonomiką į labiau socialiai orientuotą. Mes, socialdemokratai, esame prieš ėjimą į koaliciją su antisemitinių nuostatų neišsižadėjusiu R. Žemaitaičiu, bet lygiai taip pat neįsivaizduojame bendro darbo su kraštutiniais konservatoriais, apsimetančiais centro dešine.
Ir, trečia, apskritai šalies demokratijai yra visai naudinga, kai valdantieji nepriauga prie savo kėdžių ir yra po rinkimų pakeičiami jų varžovais. Kaip čia neprisiminus premjerės I. Šimonytės pareiškimo – „Tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks”. Raginu konservatorius nebesinerti iš kailio siūlant apsimestines draugystes ir nebebijoti opozicijos duonos. Jei tikrai rūpi Lietuva ir jos ateitis, reikalingus darbus visada galėsite palaikyti ir nebūdami valdžioje.
Sociologinės apklausos – kad ir kokia bendrovė jas atliktų – liudija nedviprasmiškai. Lyderiai yra socialdemokratai. Taigi, visus Lietuvos ateičiai neabejingus piliečius kviečiu ateiti spalio 13 d. prie balsadėžių ir padaryti racionaliausią strateginį pasirinkimą – balsuoti už socialdemokratus. Tai yra stipriausia jėga pakeisti šalies kursą į gera.
