Naujoji Vilnia – ypatingo gamtos ir istorinio žavesio turintis, bet valdžios užmirštas ir apleistas sostinės rajonas, bent jau senoji jo dalis. Net ne visi vilniečiai žino – Vilniaus miestui ar rajonui jis priklauso.
O buvo laikai, kai Naujoji Vilnia buvo traukos, gamybos ir darbo vietų centras. Praeito amžiaus pradžioje čia veikęs dalgių ir pasaginių vinių fabrikas buvo didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jame per metus buvo pagaminama iki 3 milijonų garsiųjų „litovkų“ – taip buvo vadinami Lietuvoje gaminami dalgiai ir jie plačiai garsino Naujosios Vilnios vardą.
Istorinėje Naujosios Vilnios dalyje ir dabar gyvena senbuviai. Labiau pasiturintys naujakuriai bando kurtis individualiais namais apstatytoje Naujosios Vilnios dalyje. Čia nepasakysi, kad trūktų infrastruktūros, investicijų ir kitų gerovės apraiškų. Naujoji Vilnia kaip ir kitos Lietuvos sostinės vietos dalijama į turtingesnę, kuriai netrūko dešiniųjų valdžios dėmesio, ir ne tokią prabangią, kuri metų metus palikta likimo valiai. Čia sutikti gyventojai sutartinai kalba apie tai, kaip trūksta infrastruktūros, užimtumo, pramogų. Ir ne vien apie šaligatvių ar asfalto trūkumą užsisukdavo kalba.
Pasakodami ir svajodami, kaip gerai Naujojoje Vilnioje būtų turėti sutvarkytą parką, vaikų žaidimų aikštelių, vietų jaunimui ir vyresniems pasportuoti, vaikus leisti į būrelius, beveik visi kalbą pasukdavo, kad net nekuriant grandiozinių planų – kad bent jau galima būtų atkurti senąjį Naujosios Vilnios stadioną, kuris dabar apleistas ir netvarkomas.
Pasižvalgius šalia Naujosios Vilnios stadiono kyla įvairių minčių – ar ne specialiai čia viskas taip užleista? Ar nenorima parodyti, kad gyventojams jis nereikalingas, ir paleisti šią gražią vietą privatizavimui? Kažkodėl peršasi į galvą mintis, kad ir šį gali ištikti kito sostinės stadiono – Žalgirio – likimas. Kai daug sentimentų sporto mėgėjų bendruomenei kėlusi vieta buvo užstatyta prabangiais statiniais. Naujojoje Vilnioje Vilnelės upės apsuptas stadionas nekilnojamojo turto vystytojams, įtarčiau, kelia ne menkesnį apetitą.
Tuo tarpu Naujosios Vilnios gyventojai, paklausti, ką veiktų atnaujintame stadione, dalijasi paprastais ir gyvenimiškais troškimais. Sutiktos mamos sakydavo, kad ir pačios mielai pabėgiotų pritaikyta bėgimo takelių danga ir labai norėtų, kad jų vaikai turėtų tokias pat užimtumo galimybes, kokias turi kiti sostinės bendraamžiai – galėtų žaisti futbolą ar lankyti kitus būrelius.
Tėvai ir net jų seneliai labai susirūpinę dabartinės augančios kartos sveikata – fizine ir psichine. Pasakoja, kad vaikai vos ne visą laiką po pamokų praleidžia prie ekranų. Kol tėvai darbe – net nėra, kas juos atitrauktų nuo priklausomybe virstančio vaikų ir paauglių gyvenimo būdo. Vežioti į užsiėmimus darbo metu kituose Vilniaus rajonuose reta šeima turi galimybę. O Naujojoje Vilnioje – tokių galimybių labai nedaug. Iš senojo stadiono likusi tik apžėlusi pieva – senosios prabangos likučiai.
Kiti gyventojai ne tik apie sportą kalba, bet ir renginių pasiilgę – kituose stadionuose vyksta koncertai, varžybos, miesto šventės. Vietos bendruomenė čia matytų susibūrimų vietą, norėtų ir mugių, ir švenčių, kad būtų su šeimomis, vaikais kur išeiti, su kaimynais pabendrauti.
Įdomus buvo vieno Naujosios Vilnios gyventojo atsakymas, kai paklausiau, ką jis stadione veiktų: „Pardavinėčiau čia per renginius savo kulinarinius šedevrus.“ Žmogus jau turi verslo planą, tik nemato, kur jį realizuoti. Be didelių užmojų jis tiesiog nori sieti savo smulkųjį verslą su gyvenamąja vieta. Nes jam rūpi ne tik pinigus uždirbti, bet ir patirti malonumą darbuotis, vietoje, kur jis gimė, augo, kur su draugais žaisdavo futbolą, bendraujant su vietiniais žmonėmis.
Daugelis naujavilniečių jaučiasi patekę į spąstus – paklausę įvairių politikų pažadų, kaip į senąją Naująją Vilnią bus investuojama, viskas statoma ir plečiama kaip kituose sostinės rajonuose, o dabar mato – buvę apgauti.
Todėl senoji Naujosios Vilnios dalis, nepaisant jau minėto istorinio žavesio, pamažu, deja, virsta pagyvenusių žmonių gyvenamuoju rajonu. Nesakau, kad tai blogai, jeigu tik tiems žmonėms tinka ir patinka čia gyventi. Bet ir tie patys senjorai pasakoja, kaip norėtų, kad būtų daugiau gyvybės, judesio ir galimybių Naujojoje Vilnioje.
Naujosios Vilnios gyventojai ne veltui pasakoja, kad jie jaučiasi valdžios užmiršti, nustumti į pakraštį ir anaiptol negali didžiuotis gyvenantys sostinėje. Sako, kad net dažno provincijos miesto ar kaimo žmonės susilaukia didesnio valdžios dėmesio, rūpesčio ir investicijų į jų gyvenamąją aplinką. Tuo tarpu indėlį į valstybės ir savivaldybės iždą naujavilniečiai įneša ne ką mažesnį nei kiti – moka visus mokesčius, pildo Vilniaus biudžetą.
