Pristatydama dabartinės aštuonioliktosios Vyriausybės programą 2020 m. gruodžio mėn., premjerė Ingrida Šimonytė pirmiausia paminėjo švietimą, pareikšdama, kad dar kadencijos pradžioje būtina ,,pasikloti bėgius ir pamatyti traukinį, tais bėgiais riedantį ir turėti daugiau vilties, kad po ateinančių Seimo rinkimų kažkas tų bėgių neišrinks ir nenuties kitoje vietoje…“
Šiandien, baigiantis šios Vyriausybės kadencijai, akivaizdžiai matome, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje tie bėgiai nebuvo tinkamai nutiesti ir turbūt dėl to tas traukinys vos pajudėjęs, anot Kristijono Donelaičio, ,,braškėdamas sukosi sunkiai“, dėl to įklimpo ir visai sustojo mokiniams, pedagoginei bendruomenei ir visai visuomenei sukeldamas didelį nusivylimą ir abejonę, ar valstybė apskritai dar veikia.
Viena iš svarbiausių priežasčių dėl ko švietimas atsidūrė gilioje krizinėje būklėje yra atsakomybės ir elementarios vadybos stoka. Pagal kompetenciją atsakomybę už šią sritį tenka Švietimo, mokslo ir sporto ministrui. Per visą daugiau kaip 30 metų laikotarpį nebuvo nė vienos Vyriausybės, kad per kadenciją pasikeistų net 3 ministrai.
Bet ir šiuo laikotarpiu už ministerijos vairo buvę ministrai nesitarė ir neįsiklausė į ugdymo įstaigų vadovų, mokomųjų dalykų mokytojų, mokinių ir profesinių sąjungų nuogąstavimus. Dar prieš prasidedant 2023-2024 mokslo metams visi skambino varpais, perspėdami, kad laikas sustoti, nes vienu metu pradėta per daug reformų, kurioms nepasirengta ir kad jos turės neigiamų padarinių ugdymo kokybei bei emocinei aplinkai mokyklose. Buvo siūlyta atidėti perėjimą prie atnaujinto ugdymo turinio, tarpinių žinių patikrinimo, nes nėra naujų vadovėlių ir mokymo priemonių, o ir tam nėra parengti mokytojai, kurių katastrofiškai trūksta. Bet į tai arogantiška valdžia nekreipė dėmesio.
Mokyklų bendruomenės ir švietimo ekspertai buvo teisūs – valdančiųjų skubotai stumiamos reformos ir projektai nepasiteisino. Skandalingai vyko vienuoliktokų tarpinių žinių patikrinimai ir valstybinių brandos egzaminų organizavimas. Vilniuje trūksta mokyklų, daugelyje miestų klasės yra perpildytos, neparengti net pagrindinių mokomųjų dalykų vadovėliai. Apmaudu, kad nepasitariant su regionų merais ir vietos bendruomenėmis, buvo išdarkytas mokyklų tinklas, vien šias metais likviduojant beveik 60 kaimiškų gimnazijų.
Užsibrėžto tikslo nepasiekė ir praėjusiais mokslo metais pradėtas įgyvendinti ,,Tūkstantmečio mokyklų projektas“, nepasirengta ir įtraukiojo ugdymo, kuris turėtų startuoti rugsėjo 1 d., organizavimui. Dėl nepakankamo finansavimo mažėja mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme. Didėjant nepasitenkinimui esama situacija švietimo sistemoje, tėvai savo vaikams renkasi privačias mokyklas, kurių skaičius per pastaruosius metus labai išaugo. Švietimo privatizacija didina socialinę atskirtį ir sudaro nelygias galimybes visiems mokiniams siekti vienodo kokybiško išsilavinimo. Todėl atsiranda pavojus sukurti dviejų greičių išsilavinimo sistemą. Dėl varginančių neparengtų reformų, augančios biurokratinės naštos, patiriamo streso ir nestabilumo jausmo mokyklą palieka nemažai mokytojų.
Šiandien jau visi sutinkame, kad vyksta švietimo sistemos griūtis: esame susipainioję, įklimpę ir kartais nebežinome, ko mums reikia. Natūralu, kad esant tokiai situacijai, atsiranda abejojančių, ar apskritai įmanoma atkurti pasitikėjimą mokykla. Nežiūrint visų aplinkybių ir vertinimų, mes privalome ir galime tą padaryti, nes švietimas yra mūsų nacionalinės kultūros pamatas.
Dr. Remigijus Motuzas yra ambasadorius, Vilniaus miesto tarybos narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras
