Valstybės pamatas yra žmonės, šeima. Valstybė nėra tik teritorija, miestai ar kalba. Svarbiausias jos dėmuo – tauta, kuri gyva, keičiasi, auga. Mūsų visų, kurie sudarome valstybę, vienas iš gyvybinę svarbą turinčių tikslų – saugoti savo žmones, dirbti bendram interesui, rūpintis Lietuvos piliečių gerove. Visgi jau kelios dešimtys metų iš eilės mūsų šalis vis giliau smenga į demografinę duobę: nuo 1992-ųjų iki 2023-iųjų dėl masinės emigracijos, aukšto mirtingumo ir mažo gimstamumo Lietuva prarado daugiau nei 800 tūkstančių gyventojų. Šie baisūs skaičiai, dėl kurių pavojaus varpais skambina Lietuvos ir užsienio ekspertai (pvz. EBPO), ne tik liudija, kad esame labai toli nuo išsvajotos gerovės valstybės, bet ir siunčia rimtą perspėjimą apie griūnančias ateities perspektyvas. Darbingo amžiaus asmenų mažėjimas kelia grėsmę ekonomikos augimui, o senėjanti visuomenė sukuria spaudimą „Sodros“ biudžetui ir užkrauna papildomą mokestinę naštą dirbantiesiems.
Nors su demografinėmis problemomis susiduria beveik visos išsivysčiusios šalys ir tai yra labai sudėtingas iššūkis, neturintis paprasto sprendimo, tačiau panašu, kad Lietuvos valdžia nesiėmė net pačių paprasčiausių priemonių, kurios galėtų bent kiek prisidėti prie problemos sprendimo. Viena iš sąlygų, padedančių šeimoms apsispręsti – turėti ar neturėti vaikų – galimybė įsigyti būstą. Deja, net ir šioje vietoje situacija nėra džiuginanti, nepaisant to, kad iš esmės ją išspręsti tikrai galima.
2024 metais būsto įperkamumas pasiekė žemiausią lygį nuo 2010-ųjų. Tai rodo, kad vis mažiau lietuvių sau gali leisti įsigyti nuosavą būstą, kuris yra vieną iš pamatinių žmogaus ir šeimos poreikių. Nors valstybė deklaruoja paramą šeimai ir pabrėžia būtinybę gerinti demografinę Lietuvos situaciją, realybė rodo, kad veiksmai gerokai prieštarauja deklaracijoms.
Finansiniai rūpesčiai jaunus žmones pradeda spausti nuo pat pirmųjų savarankiško gyvenimo žingsnių: kai kuriems tenka brangiai mokėti už mokslą, vėliau iškart ieškotis gerai apmokamo darbo, kad galėtų uždirbti pakankamai lėšų būstui įsigyti ir šeimai sukurti. Bankai neturintiems didesnių pajamų nesuteikia paskolų – bankams, matai, per daug rizikinga. Ir išties, kam gi rizikuoti, jei ir taip kiekvienais metais bankai fiksuoja rekordinius pelnus. 2022 metais bankų sektoriaus pelnas buvo 468 milijonai eurų, tai yra 42,7% daugiau nei 2021 metais. 2023 metais pelnas toliau augo ir siekė beveik 1 milijardą eurų, ypač dėl padidėjusių palūkanų normų ir perteklinio likvidumo. Besinaudodami ECB padidintomis palūkanų normomis, Lietuvoje veikiantys bankai, kraunasi milijardinius pelnus, tuo tarpu valstybė, nors ir sugebėjo įvesti bankų solidarumo mokestį, jį nukreipė tolyn nuo jaunų šeimų poreikių.
Jaunimas verčiasi per galvą, ieško geriau apmokamų darbų, bet ne paslaptis, kad tai nėra paprasta. Nepatyrusiems darbuotojams darbdaviai nėra linkę mokėti didelių algų. Lyg to dar neužtektų, susilaukus vaiko, šeimos pajamos mažėja (maksimalus vaiko priežiūros išmokos dydis 18 mėnesių 77,34 proc. buvusio darbo užmokesčio „į rankas“), išlaidos buičiai didėja, o bankų retorika griežtėja – turite vaikų? Tokiu atveju paskolos sąlygos bus dar sudėtingesnės! Tik pradėjęs savarankišką gyvenimą, jaunas žmogus iškart susiduria su labai ribotomis galimybėmis įsigyti būstą, o negalėdamas jo įsigyti, dažnas nerizikuoja ir kurti šeimos. Emigruoja. Ieško geresnio gyvenimo ir galimybių svetur.
Atrodytų valstybė turėtų padėti jaunoms šeimoms išeiti iš aklavietės, tačiau viskas vyksta atvirkščiai: Lietuvoje būsto įperkamumą stengiamasi ne didinti, o net gi dar mažinti. Rengiami reikšmingi pakeitimai, paliesiantys jaunas šeimas, planuojančias pretenduoti į paramą pirmajam būstui įsigyti. Nors būstas brangsta, paramos suma yra mažinama, įvedami dirbtiniai ribojimai. Trečdalis subsidijų gavėjų yra savivaldybėse šalia didžiųjų miestų, todėl siūloma atsisakyti finansinės paskatos teikimo šalia jų. Siūloma nebeteikti paramos šeimoms ten, kur jos labiausiai reikia. Šeimos stumiamos kraustyti į kaimiškas vietoves, kur, dabartinės Vyriausybės politikos dėka, uždarytos mokyklos, nėra kokybiško susisiekimo su miestais ir praktiškai nėra darbo vietų. Kaip įsigyti būstą ten, kur nėra darbo? Apie kokį demografinės krizės sprendimą galima kalbėti, jeigu Vyriausybė užsiima tik tuščia retorika ir demagogija, bet nesiima konkrečių žingsnių situacijai gerinti. Gimstamumas visoje Lietuvoje nuo 2018 iki 2022 metų sumažėjo apie 21 proc., tai yra 6,1 tūkst. vaikų.
Kaunas ir Kauno rajonas – ne išimtis, tačiau dėl galimybės įsidarbinti, mokytis, savivaldybės pastangų ir paramos pirmajam būstui įsigyti programos dėka, Kauno rajono savivaldybėje gimstamumas sumažėjo “tik” 2,8 proc. (33 vaikais). Statistika rodo, kad didžioji dalis paramos gavėjų yra šeimos su vaikais (virš 50 proc.), ir yra 26-30 metų amžiaus. Tai reiškia, kad šeimos dažniausiai įsigyja būstą jau turėdamos vieną arba du vaikus. Vaikams reikalingas užimtumas, mokslo įstaigos, tėvams reikalingas darbas. Atrodytų viskas kaip ir aišku, tačiau Vyriausybė sprendžia, kad ne, šalia didmiesčių šeimoms būsto pirkti bus negalima.
Pareigas einanti premjerė prieš keturis metus tėškė arogantišką frazę: „Tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks“. Galima lengviau atsikvėpti – 2024-ieji jau čia. Tikiu, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo viską apimančios privatizacijos ir spalio 13 dieną pasirinks socialiai jautresnę politikos kryptį. Pagalba jaunoms šeimoms apsirūpinimas būstu – vienas svarbesnių uždavinių, kurio įgyvendinimui – lengvatinių paskolų būstui finansavimui, tikslesniam pirmojo būsto įsigijimo programos taikymui, valstybinio plėtros banko siūlomam adekvačiam išperkamosios nuomos mechanizmui, municipalinio būsto plėtrai ir kitkai turi būti skiriamos ženklios lėšos ir administraciniai resursai. Savo ruožtu tai bent iš dalies gerins demografinę padėti ir sustiprins atskirų regionų ir visos Lietuvos ekonominį potencialą.
Pagalba jaunoms šeimos tai pati tikriausia investicija į Lietuvos ateitį. Investicija į tvarų pensijų mechanizmą, į kylančią ekonomiką, į gynybinį šalies potencialą, todėl be būsto įperkamumo klausimų, svarbu svarstyti galimybę taikyti papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį šeimoms, turinčioms vaikų. Tai bent dalinai spręstų pajamų sumažėjimo ir išlaidų padidėjimo gimus vaikui problemą. Įrankių ir galimybių valstybė tikrai turi, tereikia noro, socialiai jautresnio požiūrio ir supratimo, kad investicija į ateitį, į jauną Lietuvos pilietį – visada atsiperka.
