Rusijai 2022 metais pradėjus pilno masto invaziją į Ukrainą, gynybos politika Lietuvoje tapo vienu iš svarbiausių prioritetų. Dirbdamas Seime mačiau gynybos politikos pokyčius iš arti.
Greitai po karo pradžios Lietuvoje buvo priimtas nacionalinis susitarimas dėl gynybos. Jį pasirašė visos parlamentinės partijos, išskyrus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. „Dėl esminių dalykų konsensuso mes turime tiek, kad kitos šalys galėtų mums jo pavydėti“, – tądien sakė premjerė. Vėliau daugelyje dokumentų ir sprendimų šis susitarimas nurodomas kaip pagrindas, kuriuo vadovaujantis plėtojama Lietuvos gynybos politika.
Prasidės karui, o vėliau Lietuvai ruošiantis Vilniaus NATO viršūnių susitikimui, Lietuva tapo svarbia diplomatinių susitikimų vieta, nemažai iš jų stebėti teko ir man. Dvejus su puse metų Lietuvos politikai susitikimuose kartodavo, kad nors tarp jų yra ideologiniai skirtumai, bet gynybos srityje mes visi esame vieningi ir dirbame viena kryptimi, minėdavo tą patį nacionalinį susitarimą. Buvo pabrėžiama vienybė, sakoma, kad gynybos politikoje nėra ideologijos.
Šalia to per du metus vyko daugybė balsavimų Seime, liečiančių įvairius su gynyba ir nacionaliniu saugumu susietus klausimus. Daugelis jų apskritai priimti vienbalsiai, kiti – „prieš“ balsuojant iki dešimt ekscentriškiausių Seimo narių, nepriklausančių didelėms Seimo frakcijoms. Po tokių balsavimų dažnai taip pat džiaugtasi politikų vienybe.
Bet štai atėjo rinkimai. Paaiškėjo, kad daug konservatorių ir jų palaikytojų mano, kad Lietuvos gynybos politika iš tikrųjų yra konservatorių gynybos politika. Tai – gana kvaila. Juoba bet kuriai partijai savintis tokią svarbią politikos sritį būtų pavojinga, o ypač tai, kuri stipriai poliarizuoja visuomenę.
Kodėl taip sakau? Štai konservatorių Seimo narė Facebooke, po kitos partijos gynybos programa rašo: „Tai tik tęsite konservatorių darbus?“. Jai atitaria partijos palaikytojai Facebooke, reikalaujantys kitų partijų pranešti, ką gi jie gynybos srityje darys kitaip nei konservatoriai, jei jie tokie jau gudrūs. „A, tai patys nieko negalite sugalvoti“, rašo jie ir mano, kad ypač skaudžiai kritikuoja. Kitaip tariant, visi dabar priimti sprendimai ir planai, išdirbti ir sutarti viso politinio lauko, kariuomenės ir ekspertų – yra tik konservatorių. Vienybės gynyboje dienos baigėsi. Prasideda kitų partijų vatnikizacijos procesas, skelbiamas jų pavojingumas nacionalinio saugumo atžvilgiu.
Didžiausio dramblio kambaryje dar nepaminėjau. Tai Vyriausias valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Tai žmogus, kuris vadovauja ir aukščiausius sprendimus Lietuvos gynybos politikoje atliekančiai institucijai: Valstybės gynimo tarybai. Būtent joje buvo priimtas sprendimas dėl Nacionalinės divizijos kūrimo, svarbiausių pirkimų. Žmogus apie kurį kalbu – Prezidentas Gitanas Nausėda.
Gal ir nenustebsite, bet konservatorių pasisakymuose apie gynybą prezidentas (kuris, dar kartą primenu, yra Vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas) taip pat neegzistuoja.
Apie tokios taktikos ir mąstymo pavojus jau minėjau. Matyt, ne visi prisimena, bet Lietuvoje jau turime precedentą, kur gali atvesti tokia retorika.
1993-iųjų liepos 31-ąją SKAT savanoris Jonas Maksvytis drauge su trimis bendražygiais pasitraukė į Altoniškių mišką, Kauno rajone. Krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui įsakius iš kitų savanorių surinkti ginklus, prie J. Maksvyčio prisijungė dar apie 150 ginkluotų vyrų, kėlusių jau ir politinius reikalavimus.
Savanoriai reiškė nepasitenkinimą išrinktu kairiosios pakraipos Seimu, Vyriausybe ir Prezidentu. Tarp nepaklusnumo akcijos dalyvių motyvų buvo ir nenoras prisiekti neseniai išrinktam Prezidentui Algirdui Brazauskui.
Visgi, dar didesnės krizės tuo metu pavyko išvengti ir savanoriai grįžo namo, o jiems nebuvo iškeltos bylos. Prisimenama, kad tada tai padaryti juos paraginto ir Vytautas Landsbergis. O kaip būtų šiandien? Ar šiandieninis Landsbergis nebūtų vakar kaip tik išėjęs atostogų?
