Įsivaizduokite, kad žingsniuodami Vilniaus gatve prie dabar ten stovinčio Salomėjos Nėries paminklo aptinkate interaktyvių ekraną, kuriame keliais paspaudimais galite susipažinti su Salomėjos Nėries istorija, jos poezijos vertingumu, kolaboravimu ir kelionėmis į Maskvą, miglotomis žiniomis apie vėlesnius poetės išgyvenimus ir legendinį sąsiuvinį.
Galbūt šalia, ant baltos sienos kuri sudaro skulptūros horizontą, menininkai rastų sprendimą kaip galutinai perrašyti skulptūrą, parodant faktą, kad didžiausia Lietuvių poetė yra ir viena Lietuvos okupacijos kolaborančių.
Netoliese, cvirkparkyje stovėtų tuščias pjedestalas, o šalia jo – Cvirkos skulptūra, nukelta nuo minėto pjedestalo. Tikiu, kad menininkai rastų ir kitų priemonių parodyti, šio veikėjo „darbus“.
Žiūrint rimtai, sostinėje turėtų atsirasti ir kelios erdvės Lietuvių veiklai emigracijoje – gal tai būtų erdvės skirtos konkrečioms asmenybėms ar idėjoms. Bijau, kad ši mūsų kovos už valstybingumą linija, jei nieko nedarysime, gali apskritai pasimesti bėgant laikui.
Taip galėtų atrodyti desovietizacija valstybėje, kuri veikia ir kuria. Mieste, kuris didžiuojasi savo kūrybingumu. Bet šiandien diskusija visai kita: arba palikti nė nejudinant, arba visiškai ištrinti. Salomėjos Nėries atveju sakoma, kad jos asmens ištrynimas iš viešosios simbolikos bus tarytum pamoka ateities kartoms šioje geopolitinėje epochoje. Bijau, kad tai suveiks priešingai.
Tiesa sakant, net ir dabar neatsimenu, kada paskutinį kartą atkreipiau dėmesį į jai skirtą skulptūrą. Visiškai ištrindami ją iš viešosios erdvės (nepainioti su jos poezija, kurios šiandien niekas nesiruošia cancellinti) liksime prie vaizdinio, kad galimi kolaborantai ir „penktosios kolonos“ yra pikti, tamsūs žmonės, nesėkmingieji, o ne mes. Ar prisiminti, kad didžiausia Lietuvių poetė važiavo vežti Stalino saulės nėra kur kas labiau pamokanti, ugdanti istorija, nei ją pamiršti? Nors suprantu, kad su tuo daug sunkiau gyventi.
Bet desovietizacija šiandien vykdoma be jokios vaizduotės. Dažnai nekreipiama dėmesio ir į teorinius argumentus ir matricas. Juk desovietizacija turėtų būti sovietinių simbolių, klasifikavimo būdų, mąstymo, pasakojimų ir istorijos pakeitimas. Šis procesas prasmingas jei manome, kad Lietuvos sovietizacija paliko mūsų žemėje ir mūsų galvose virusų, savotiškų Trojos arklių. Šie „Trojos arkliai“ įvairiose komisijose vadinami ideologiniu turiniu.
Bet asmenybių gyvenimų ir skulptūrų prasmės nėra iškaltos akmenyje. Žmonių gyvenimai, jų patirtys pripildo eilėraščius, įvykius ar epochas ir visai kitų prasmių. Toks jau kultūros gyvenimas. Nuo nemažai „trojos arklių“ mes sėkmingai apsivalėme jau seniai ir atrodo, kad nemažai daliai piliečių atrodo, kad šis darbas jau baigtas. Gali būti ir taip, kad didžioji dalis Lietuvių jau seniai savo galvose ir gyvenimuose perrašė, ką jiems reiškia Salomėja Nėris ir jos eilėraščiai. Jų gyvenimai pripildė Justino Marcinkevičiaus eilėraščius ir dramas prasmių. Atrodo, net partizanai dainavo Salomėjos Nėries eilėraščius, ir jiems jos veiksmai nebuvo raudona linija.
Bet dabartinė diskusija vykstanti palikti-ištrinti režimu ryškiai poliarizuoja jos dalyvius, tampa gynybinė ir uždaro galimybę toliau dekolonizacijai. Tai yra galimybei rašyti ir kurti istoriją, ją pervertinti ir išlaisvinti nuo sovietų kurtų matricų, idėjų, perskyrų. Tai parodo ir daugybė klausimų, į kuriuos nėra atsakymų.
Kodėl komisijai prilipo desovietizacijos vardas? Nekalbant apie tai, kad ji tyrė ir su sovietizacija nieko bendro neturėjusią Kazio Škirpos lentelės istoriją, kyla kitas klausimas. Štai daugiau nei du metus, ukrainiečiams rodant kelią, vyksta kalba apie Rusijos imperializmą. Kodėl mūsų desovietizacijos diskursas visiškai nekalba apie Rusijos imperializmą? Bet jei imperializmas yra dalis problemos, kodėl tuomet nekalbame apie dekolonizaciją? Kodėl ši sąvoka daugeliui tokia nejauki? Jei komisija įgyvendina draudimą proteguoti autoritarinių režimų simboliką, ką darysime su Antano Smetonos režimu? Jei jis kitaip autoritarinis, tai kaip? Bandant pradėti atsakyti į šiuos klausimus pamatysite, kad turime ne desovietizuotas galvas, o tiesiog košę.
Kol diskusijos liks trinti-nejudinti lygyje ši košė taip ir liks mūsų galvose ir viešojoje erdvėje. Ar vaizduotės ir kūrybiškumo paralyžius lydintis šias diskusijas neparodo, kad po jomis slepiasi daug sudėtingesni klausimai, liečiantys gyvenimą su mūsų istorija? Klausimai į kuriuos neįmanoma atsakyti trinti-neliesti?
