Dėkoju visiems atidžiai perskaičiusiems mano straipsnį apie kultūros vaidmenį valstybės gynyboje, ir ypač tiems, kurie reagavo į jame išsakytas mintis. Vertinu jūsų palaikymą mano pozicijai, kad kultūra yra neatsiejama valstybės gynybos dalis, ir džiaugiuosi, jog šiuo klausimu tarp politikų randasi sutarimas.
Vasario viduryje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šia tema vyko diskusija, kurioje dalyvavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas ir jo pavaduotojas Vytautas Juozapaitis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Giedrimas Jeglinskas, Seimo Ateities komiteto narys Vytautas Sinica, Prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais dr. Jolanta Karpavičienė, Ministro Pirmininko patarėja kultūros klausimais Edita Utarienė, Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA vadovė Agnė Vilkončiūtė, taip pat buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vytautas Žukas.
Visų diskusijos dalyvių pozicijos dėl kultūros vaidmens valstybės gynyboje ir kultūrinės tapatybės kaip esminės valstybės atsparumo sąlygos iš esmės sutapo. Tačiau kiekvienas diskusijos dalyvis, žvelgdamas iš savos perspektyvos, praturtino šią temą įvairiais aspektais, atskleisdamas platesnį jos suvokimą.
Ne visai sutikčiau tik su teiginiu, kad kultūra kaip valstybės gynybos dalis yra „savaime suprantamas dalykas“. Priešingai, manau, kad pilnavertis kultūros integravimas į valstybės gynybą didžiulių pastangų ir nuoseklaus darbo.
Deja, iki šiol vyravęs požiūris į kultūrą kaip į „savaime suprantamą dalyką“ lėmė tai, kad daugiau dėmesio buvo skiriama šokiams, dainoms ir estradai, bet ne kultūros politikai.
Tai akivaizdžiai atspindi faktai ir skaičiai, ypač kalbant apie Kultūros ministerijos darbuotojų pajėgas.
Man vis dar nesuvokiama, kodėl ministerijoje, kuri atsakinga už daugiau kaip pusšimtį pavaldžių institucijų ir apima visas meno šakas, įskaitant architektūrą, taip pat paveldą, valstybinę kalbą, visuomenės informavimą, tautines mažumas ir kitus valstybei svarbius reikalus, viskuo rūpinasi vos 100 atsidavusių darbuotojų. Palyginimui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuri yra artimiausia pagal savo pobūdį, turi 2,5 karto daugiau darbuotojų ir 10–11 kartų didesnį finansavimą.
Akivaizdu, kad „savaime suprantamas dalykas“ yra ir tai, kad šių metų valstybės biudžete kultūrai ir visuomenės informavimui numatytas mažiausias finansavimas, o kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai, kurie ir taip yra maži, pakelti mažiausiai, lyginant su kitų sričių atstovais.
Tai rodo ydingą požiūrį į kultūrą, kurio rezultatus su visomis pasekmėmis paveldėjo dabartinė Vyriausybė ir tam, kad situacija pasikeistų, reikės didžiulių pastangų.
Tenka pripažinti, kad yra dalykų, kuriuos ir pats pradedu laikyti savaime suprantamais. Tai – besitęsiantis noras interpretuoti ir manipuliuoti mano teiginiais, ištrauktais iš diskusijos konteksto, ignoruojant aiškiai išreikštą mano poziciją prieš kremliaus propagandą ir dezinformaciją.
Kita vertus, žinome, kad interpretacijos kuria iliuzijas, o žodžius patvirtina veiksmas. Todėl susitelkime į konstruktyvius veiksmus ir įvairiapusį bendradarbiavimą, siekiant valstybei ir jos žmonėms reikšmingų rezultatų.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad suformuotame Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano projekte Kultūros ministerija septyniuose prioritetuose yra prisiėmusi lyderystę daugiau kaip 40 veiksmų. Daugiau nei trečdalis jų yra skirti dviem svarbioms kryptims – visuomenės atsparumo demografinių ir išorės grėsmių kontekste ugdymui ir visuomenės pasirengimo visuotinei gynybai ir atsparumo grėsmėms stiprinimui (šios veiklos vyks paraleliai su Krašto apsaugos ministerijos vykdomais veiksmais).
Vienas pagrindinių veiksmų – kovos su dezinformacija ir manipuliacijomis priemonių planas, kurį numatyta rengti ir įgyvendinti bendradarbiaujant su žiniasklaida, mokslininkais, NVO bendruomenėmis ir kitais socialiniais partneriais. Taip pat numatyta organizuoti visuomenės sąmoningumo ir atsparumo medijų raštingumo srityje akcijas ir programas.
Esu realistas ir suprantu, kad tam reikalingi esminiai pilietiškumo bei visuomenės atsparumo tyrimai, didesni žmogiškieji ir finansiniai ištekliai Kultūros ministerijoje, pokyčių matavimai ir kitos priemonės. Tačiau mūsų tikslas – sukurti veiksmingą dezinformacijos, medijų raštingumo ir pilietiškumo sistemą kultūros srityje.
Sukurti tokiai sistemai būtinos rimtos ekspertinės pajėgos, tačiau kol jos bus įgalintos veikti, pateiksiu savų idėjų paketą, skirtą tolimesniam plėtojimui ir papildymui.
Šiame kontekste neketinu gaišinti Jūsų laiko pasakodamas apie nacionalinės saugios Lietuvos kampanijos poreikį. Tačiau jis yra akivaizdus ir tikrai neišnyks, nepaisant pasireiškiančio skepticizmo dėl reklamos ir socialinių iniciatyvų. Savo ankstesniame komentare pabrėžiau vieningo žiniasklaidos balso svarbą: turime inicijuoti priemones ir per žiniasklaidą stiprinti visuomenės atsparumą, pristatyti šalies ir jos žmonių pasiekimus, atremti klaidinančius naratyvus ne tik kasdienėse žiniose, bet ir istorijos, švietimo kurse, skatinti pilietiškumą ir pasididžiavimą savo valstybe.
Be šių tradicinių iniciatyvų, viena iš esminių dalių dezinformacijos, medijų raštingumo ir pilietiškumo sistemos elementų galėtų būti mobilus medijų raštingumo kompetencijų centras. Ši visą Lietuvą apimanti iniciatyva keliautų po regionus, ugdytų kritinį mąstymą ir suteiktų žmonėms įrankius sąmoningai orientuotis informaciniame lauke, o taip pat įtrauktų į ugdymo programas ir savivaldybes.
Esu įsitikinęs, kad sistemingai turėtų veikti ir informacinės rezistencijos institutas, kuris atliktų – dėmesio! – ne cenzūros, bet redakcinę priešiškų jėgų taikomų minkštųjų priemonių filtravimo funkciją. Jis galėtų teiktų ekspertinį vertinimą ir rekomendacijas apie kultūros lauke veikiančius asmenis ir jų naratyvus.
Tai padėtų kiekvienam šalies piliečiui greitai orientuotis informacijos sraute, pasitikrinti ir perprasti skleidžiamą informaciją, taip pat įvertinti ir atskirti, kurie kultūros produktai ir paslaugos nėra saugūs, kokį poveikį jie daro, kas ir kokių tikslų jais siekia. Vystomas pasitelkiant žmogiškuosius resursus, ateityje toks institutas galėtų veikti su minimalia priežiūra, pasitelkiant tikslingai apmokytą dirbtinį intelektą.
Regionuose būtina įkurti kūrybines erdves, skirtas vietinių medijų grupių stiprinimui, bendradarbiavimo skatinimui ir originalaus turinio kūrimui. Tai įgalintų žurnalistų ir kūrėjų bendruomenę formuoti stiprų ir autentišką informacinį lauką, viešinti regionines aktualijas, sudaryti tiriamosios žurnalistikos klasterius.
Mano požiūriu, tai būtų pagalbinė priemonė regionų žiniasklaidai, garantuojanti pradinį indėlį ir sudaranti sąlygas per penkerių metų perspektyvą užauginti savarankiškas ir savipakankamas veiklos grupes.
Kultūros lauko dalyviams būtinos ir pilietinio turinio gamybos paskatos, t. y. programinės lėšos, skirtos pilietiškumą, visuomenės sąmoningumą ir atsparumą informacinėms grėsmėms stiprinančio turinio generavimui. Valstybei nubrėžus esmines kryptis, neabejoju, kad susitelkę įvairių sričių kūrėjai ir piliečiai pasiūlys įdomų turinį ir įtraukias jo formas.
Reikia suvokti, kad pažadinti visuomenės pilietiškumą be turinio ir jo sklaidos yra tiesiog neįmanoma, o kokybiško turinio kūrimas nėra nemokamas. Tik nedidelė dalis kūrėjų – netgi vedami pilietiškumo ir kitų valstybei svarbių tikslų – gali leisti sau prabangą kurti be atlygio. Jei valstybė investuoja į gynybą per karo pramonę, privalo investuoti ir į savo piliečių kovinę dvasią, kuri vadinasi pilietiškumas.
Kaip moralinės atsakomybės gestą istorinei atminčiai, kuris per meninę raišką skatintų sąmoningumą ir toleranciją, taip pat prisidėtų prie kovos su antisemitizmu, siūlyčiau įsteigti specialią programą. Ji užpildytų istorinės atminties įprasminimo spragas, veiktų prevenciškai ir papildytų jautrią dezinformacijos, medijų raštingumo ir pilietiškumo sistemos dalį.
Vadovaudamasis Vakarų Europos patirtimi žvelgčiau ir į desovietizacijos procesus. Juos turėtų valdyti įvairių sričių ekspertų komanda, kuri įgyvendintų tvarią atminties politiką, grindžiamą ne fiziniu naikinimą, o moksliškai pagrįstos ir argumentuotos informacijos įvietinimu ir sklaida.
Požiūris į Lietuvą kaip saugią, pilietišką ir atsparią valstybę turėtų atsispindėti ir per sisteminę naujųjų imigrantų socializaciją. Tam pasitarnautų nuosekli ir struktūruota skaitmeninė kultūrinės integracijos programa, kuri sudarytų visas sąlygas tapti pilnaverčiais mūsų valstybės piliečiais, prisiimant visą atsakomybę ir įsitraukiant į aktyvų visuomenės gyvenimą.
Šiame komentare aptariau tik vieną kultūros kaip valstybės gynybos veiksmą, numatytą Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane. Jį papildo ir kiti plane esantys veiksmai, tokie kaip kultūros paveldo vertybių apsaugos ir parengimo galimoms grėsmėms sprendiniai, valstybinės reikšmės kultūros sektoriaus informacinių sistemų atsparumas kibernetinėms grėsmėms ir reikšmingų valstybei duomenų apsaugojimas, efektyvios neteisėtos informacijos blokavimo priemonių sistemos sukūrimas, inovatyvios, taikos ir karo metui svarbios, centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos projektas ir kt.
Kultūros srityje neapsiribojame tuo, kas numatyta starto pozicijoje. Esame atviri įvairioms idėjoms: jei tik bus poreikis, išsivystys diskusijos, gausime pasiūlymų, Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano veiksmų sąrašą pildysime.
O dabar tegul diskusijos apie mano išsakytas idėjas tęsiasi.
Kitame komentare – apie besiformuojantį požiūrį į kultūros sritį tarptautinėje erdvėje.
