Šiandienos pasaulyje, kur diskusijų laukas dažnai tampa kritikos ir idėjų menkinimo arena, kelti gilesnio požiūrio reikalaujančius klausimus – tai tarsi mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Tad nenuostabu, kad ant diskusijų stalo padėtas mano pasiūlymas kultūrą matyti kaip valstybės gynybos dalį daugeliui oponentų sukėlė daug jausmų.
Netikėta? Ne. Emocijomis grįsta reakcija tik patvirtino mano siūlomos krypties – įrašyti visuomenės informacinį atsparumą, saugumą ir šiuos veiksnius užtikrinančią kultūros politiką į gynybos darbotvarkę tam skiriant deramą finansavimą, pavyzdžiui, 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – svarbą. Tenka tik apgailestauti, kad kultūros politika mūsų šalyje vis dar tapatinama su pramoga, dainomis ir šokiais.
Ne, gerbiamieji, kultūra – tai mūsų tapatybės šaknys, mūsų civilizacijos pamatas, kurį turime stiprinti visuomenės informacinio atsparumo skydu bei pilietiškumo amunicija. Mano vizijoje kultūra nėra vien pramogų sfera, bet visuomenės protas, gebantis atsispirti priešiškų jėgų manipuliacijoms jausmais, logiškai analizuojantis ir argumentuotai reaguojantis.
Kaip sakė Winstonas Churchillis bombarduojant Londoną: „Nė vieno penso nuo kultūros, antraip dėl ko mes tuomet kariaujame“. Ši frazė puikiai atspindi kultūros, kaip tautos civilizacijos esmės, svarbą.
Bet šiandien diskusija tęsiasi ir kita kryptimi: ar kultūra gali būti valstybės gynybos dalis?
Atsakymas, matyt, slypi ir Valstybės gynybos plane, kuriame kultūrai numatytos kelios svarbios funkcijos: kultūros ir istorinių vertybių, archyvų apsauga bei atsakas į priešo dezinformaciją ir propagandą.
Tai rodo akivaizdžią kultūros ir ginkluotųjų pajėgų poreikių dermę karo metu bei apima vientisą gynybos finansavimo mechanizmą, kalbant ir apie tuos procentus nuo BVP.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pernai birželį NATO naujai peržiūrėtose ir paskelbtose 2 proc. gynybos investicijų gairėse yra pasakyta, kad į gynybos išlaidas įtraukiamos ne tik krašto apsaugos sistemos, bet ir kitų ministerijų biudžetų finansuojamos išlaidos. Jei į NATO gynybos išlaidų apibrėžtis apima krašto apsaugos sistemos darbuotojų pensijas, moksliniai tyrimai ir jų plėtrą, tai saugios informacinės aplinkos visuomenei užtikrinimas neabejotinai turėtų tapti būtina šių išlaidų dalimi.
Tai yra klausimas, apie kurį reikėtų kalbėti ne tik šalies viduje, bet ir NATO formatuose. Bet grįžkime prie kultūros ir ginkluotųjų pajėgų sąveikos.
Taikos metu, kai ginkluotosios pajėgos ruošiasi galimam konfliktui, kultūros laukas turi būti įgalintas atlikti realius veiksmus, t. y. rūpintis informacinių atakų ir intervencijų prevencija, kultūros ir paveldo vertybių apsauga, pilietiškumo, žiniasklaidos stiprinimu ir pan.
Ne paslaptis, kad didesnis pavojus kyla tose visuomenėse, kur atvira jėga ir nenaudojama – ten agresorių veikimo būdai yra subtilesni ir išradingesni, tačiau nukreipti į naratyvų valdymą, nenaudingų idėjų eliminavimą, pilietiškumo bukinimą ir kt. panašius veiksmus.
Taikos metu būtent kultūra tampa nematoma, tačiau esmine gynybos linija, kurios priešakyje – šalies žurnalistai. Deja, jų balsas per pastaruosius metus – ypatingai regionuose – skaudžiai susilpnėjo. O jis privalo vėl skambėti stipriai, nes stipri žiniasklaida yra neįkainojamas taikos karys, formuojantis visuomenės informacinio atsparumo skydą bei aprūpinantis ją pilietiškumo amunicija.
Sėkminga kultūros ir ginkluotųjų pajėgų sinergija taikos metu tiesiogiai sprendžia ir kariuomenės komplektavimo iššūkius, kamuojančius krašto apsaugą. Siekiant užtikrinti, kad kariuomenės gretos būtų pilnos kokybiškų, išsilavinusių, kritiškai mąstančių, sąmoningų ir savanoriškai tarnybą pasirinkusių karių, būtina ryžtinga investicija į visuomenės pilietiškumą.
Ši investicija žymiai atsipirktų ir turėtų gana didelį efektą per karo prievolės administravimo sritį. Kai piliečiai savanoriškai renkasi tarnybą, mažėja prievolės administravimo kaštai, didėja motyvuotų rezervo karių skaičius, o valstybė sutaupo lėšų, kurios dabar iš dalies skiriamos ir neefektyviam nenorinčiųjų atlikti tarnybą rengimui.
Be to, kultūros profesionalų iniciatyvos gali tapti neįkainojamu pilietiškumo ugdymo šaltiniu krašto apsaugos sistemai. Tai leistų jai susitelkti į ginkluotės, infrastruktūros ir materialinio aprūpinimo klausimus, o kultūra savo ruožtu aprūpintų kariuomenę pilietiškumo dvasia ir tvirta valia.
Tai tik dalis mano įžvalgų apie kultūros vaidmenį valstybės gynyboje. Kviečiu diskutuoti, ar kultūros indėlis į taikos meto gynybą ir visuomenės pilietiškumo ugdymą yra vertas 1,5 proc. BVP. Tai nėra didelės lėšos, tačiau jos leistų mums nuveikti didelius darbus, sustiprinant tautą, valstybę ir kultūrą.
Kaip tai galėtų būti daroma? Apie tai pakviesiu kalbėti ir diskutuoti jau kitame savo komentare.
