Susimąstykime: A. Smetona organizavo karinį perversmą ir tapo autoritarinės valdžios vadovu, o štai S. Nėries žodžiai „mūsų dienos kaip šventė“ lig šiol skamba tūkstančių balsuose Dainų Šventėse. Tad kuris iš jų vis dėlto labiau asocijuojasi su totalitarizmu ir asmeniniu noru kurti šalyje diktatūrą? Mano galva, abejonių neturėtų kilti – būtent A. Smetona yra didesnis diktatūrinio režimo apologetas. Bet štai jo paminklui Vilniuje vietos yra, o S. Nėries – ne.
Taip yra todėl, kad absurdiškame Lietuvos Respublikos įstatyme apie draudimą propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas A. Smetonos režimolaikotarpis net nėra įrašytas tarp laikotarpių, kurių propagavimą ir įamžinimą reikėtų drausti. Tai rodo, kad mūsų istorinė atmintis šiandien yra formuojama nedidelės grupės politiškai angažuotų žmonių, kurie neturi suvokimo, kas yra totalitarizmas ir kas buvo didžiausi jo apologetai mūsų istorijoje.
Tad kviečiu prisiminti, kodėl statyti paminklą Vilniuje A. Smetonai – žmogui, kuris yra niekaip nesusijęs su laisvos, demokratiškos ir kritiškai mąstančios visuomenės vizija – būtų klaida.
1. A. Smetona sulaužė Lietuvos konstitucines vertybes ir įvedė autoritarinį režimą.
Prisiminkime, ką pats A. Smetona kalbėjo apie parlamentarizmą ir demokratiją. „Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarchijos, staiga pasuko nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritarinės valdžios“. „Lietuvai parlamentarizmas yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas“.
Tai – jo paties žodžiai, kurie aiškiai parodo šio Prezidento paniekinantį požiūrį į saviraiškos laisvę ir demokratinį parlamentarizmą. Tokia A. Smetonos mąstysena yra niekaip nesuderinama su vertybėmis, aiškiai įvardintomis Vasario 16 d. Akte bei teisėtai priimtose keturiose 1918, 1919, 1920 ir 1990 m. laikinose bei dviejose 1922 m. ir 1992 m. nuolatinėse Konstitucijose. Taip pat A. Smetonos vertybės nesuderinamos ir su Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija – 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės teisės aktu. Šioje deklaracijoje apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją bei 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Atvira, darni, pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė – tokią mūsų šalį numato šie dokumentai. Tad galime sakyti drąsiai: pamatiniuose šalies dokumentuose niekada nebuvo ir negali būti vietos vienvaldžio vado valstybei, kurią taip uoliai gynė ir galiausiai realizavo A. Smetona.
Klausiate, kaip ši autoritarinio režimo realybė atrodė iš tikrųjų? A. Smetonos vadovavimo metu buvo neišduodami leidimai viešiems politiniams, visuomeniniams susirinkimams. Buvo masiškai taikoma cenzūra, spauda buvo verčiama spausdinti propagandinius tekstus. Šioje vietoje galime prisiminti ir opozicinės „Varpo“ spaustuvės susprogdinimą. A. Smetonos vadovavimo laikotarpiu valstybės saugumo slaptieji šnipai nuolat persekiojo režimui nepritarusius bei jam oponavusius asmenis. Aš jau nekalbu apie tūkstančius aukų ir sulaužytų likimų, kurių pareikalavo A. Smetonos režimas. Kitaip tariant, A. Smetonos režimas prieštaravo viskam, dėl ko kovojo modernios Lietuvos demokratai, „Aušros“ ir „Varpo“ inteligentija.
2. A. Smetonos diktatorinis režimas sulaužė tūkstančius likimų.
Dažnai naudojamas žodžių derinys Aksominė diktatūra paslepia gan grėsmingą A. Smetonos režimo realybę. Jau vien gruodžio 17 d. perversmas virto žiauriu smūgiu ištisoms bendruomenėms – daliai žmonių, nepritarusių A. Smetonos valdžiai, teko iš karto suprasti, kad jų gyvybei gręsia pavojus, todėl jiems teko palikti Lietuvą ir kurti gyvenimą svetur. Vėliau buvo įkurta Varnių koncentracijos stovykla, kurioje be ceremonijų atsidurdavo visi A. Smetonos priešai. Nors į šią stovyklą keliavo ir nusikalteliai, valkatos, didžioji dalis čia atsidūrusių žmonių buvo politiniai kaliniai, t.y. aktyvistai, opozicionieriai, profesinių sąjungų lyderiai, net – studentai. Patekti į koncentracijos stovyklą nebuvo sudėtinga, kadangi žmonės buvo čia vežami be teismo proceso ir įrodymų rinkimo.
Taip, bausmių žiaurumo Varnių ir vėliau įrengtoje Dimitravo stovykloje negalima nė iš tolo lyginti su hitlerinės Vokietijos taikytomis bausmėmis. Tačiau bausmės vis tiek buvo sunkios – režimui neįtikę žmonės čia skaldydavo akmenis 9-10 h. per dieną. Taigi šios stovyklos puikiai atskleidžia bendrą A. Smetonos požiūrį į opozicionierius: „prieštarauji tautos vado tiesai? Be ceremonijų važiuoji į stovyklą“. Svarbu paminėti ir tuos, kurie žuvo nuo A. Smetonos rankos – antai delis 1927 m. demokratinį pučą organizavusių žmonių buvo tiesiog nušauti.
3. A. Smetonos režimo diktatoriškas „inovacijas“ vėliau perėmė sovietai.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didele dalimi A. Smetonos autoritarinių „inovacijų“ buvo tiesiog pasinaudota. Jau minėjau, kad A. Smetonos režimo šnipai surinko plačią kartoteką informacijos apie režimui oponavusius asmenis. Ši informacija labai padėjo sovietams tada, kai 1940 – 1941 m. buvo izoliuojami ir tremiami dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių. O kas padėjo visą tai organizuoti? Iš dalies tie patis saugumo darbuotojai, kurie tarnavo A. Smetonos režimui.
Galima paminėti ir 1936 m. priimtą autoritarinį rinkimų įstatymą, kuriuo puikiausiai pasinaudojo sovietai organizuodami Liaudies seimo rinkimus. Kitaip tariant, sovietams buvo patogu užimti šalį, kuri jau buvo praradusi demokratinės valstybės pamatus – saviraiškos laisvė buvo užgniaužta, savivalda buvo griežtai kontroliuojama ir visas saugumo aparatas buvo pajungtas vienos valdžios politinei galiai konsoliduoti.
4. A. Smetona, bėgdamas iš Lietuvos, pasielgė negarbingai.
Net A. Smetonos bendražygiai, tokie kaip Vladas Mironas, apie jo pabėgimą iš Lietuvos kalbėjo su dideliu pykčiu. Kodėl? Todėl, kad A. Smetona neinformavo visuomenės, kad priešas okupuoja Lietuvą, negelbėjo A. Merkio ir bėgo iš Lietuvos ne kaip Prezidentas, o kaip paprastas pilietis. Taigi A. Smetonos amžinininkai jo lyderystę galėjo vertinti tik taip: griežtą valdžią įsimylėjęs autoritaras, kuris, vos tik pajutęs atslenkančią grėsmę, negarbingai movė iš šalies.
5. A. Smetona jau yra pagerbtas pakankamai.
Kaip žmogus, A. Smetona buvo itin ryški asmenybė – talentingas publicistas, vertėjas, leidėjas, pasisakė griežtai prieš antisemitizmą ir nacių Vokietiją ir t.t. Tačiau kaip politikas, jis pamynė pačias brangiausias mūsų valstybės vertybes, pagal kurias mes atkūrėme nepriklausomybę kovo 11-ąją. Taip, įamžinti šią asmenybę, be abejo, reikia ir tai, kaip žinia, jau yra padaryta – jo atminimą rasite ir istorinėje Kauno prezidentūroje, ir Palangoje, ir jo dvare Užulėnyje. O štai A. Smetonos įamžinimas viešoje vietoje Vilniuje, mano galva, pastatytų šį žmogų į pernelyg aukštintą poziciją, kurios jis, kaip monarchistinio konservatyvizmo gynėjas ir autoritarinės valdžios vadas – tikrai nenusipelnė. Taip, simboliai yra svarbūs kiekvienai tautai. Ką galima pasakyti apie tautą, kurį garbina nusižengusi Konstitucijai perversmininką?
