Koks istorijos pasišaipymas – štai ir vėl Miunchenas. Tik šį kartą noriu priminti ne dabar vykstančią Miuncheno konferenciją, bet 1938 m. rugsėjo 30 d. pasirašytą Miuncheno susitarimą. Jis dar kitaip literatūroje vadinamas Miuncheno „suokalbiu“. Tuomet Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija pasirašė susitarimą, kad Čekoslovakija iki tų metų spalio 10 d. perduotų Vokietijai Sudetų kraštą ir su Austrija besiribojančius rajonus, kuriuose vokiečiai sudarė mažumą.
Ir ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Miuncheno susitarimo dalyviai garantavo Čekoslovakijos naujų sienų saugumą agresijos atveju.
Tuomet Nevilis Čemberlenas, Eduardas Daladjė, Adolfas Hitleris ir Benitas Musolinis pozavo bendrai nuotraukai ir garsiai kalbėjo apie taiką Europoje. Čekoslovakija ten nedalyvavo! Ir sienų saugumo ji negavo. O jau po metų jos nebeliko.
Visa Europa paskendo II pasaulinio karo pragare. Dešimtys milijonų gyvybių, ištisi miestų griuvėsiai dengė kontinentą.
Tuomet atėjo Jaltos konferencijos eilė. 1945 m. vasario 4–11 dienomis Jaltoje Didžioji Britanija, JAV ir SSRS pasidalijo Europos kontinentą į okupacijų ir įtakos zonas. Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis ir Josifas Stalinas sutarė dėl visų likusių Europos valstybių likimo bei naujų dalomųjų linijų nustatymo.
Į Europos kontinentą atėjo Šaltasis karas, Geležinė uždanga ilgam laikui nusileido ant Rytų ir Centrinės Europos šalių. Europos kontinentas ir pasaulis buvo padalyti į stalininį sovietinį bloką ir Vakarų demokratijas. Vyravo jėgos, karinės galios, agresijos ir karinių intervencijų, tarptautinių konvencijų nepaisymo politika!
Augo naujos kartos, vis labiau imta suprasti, jog taip pasaulis toliau balansuoti tarp naujo karinio konflikto ir branduolinio susinaikinimo nebegali. Tuomet 1975 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 1 d. buvo priimtas Helsinkio Baigiamasis Aktas. Jis padėjo pamatus naujai tarptautinei taikaus sugyvenimo politikai. Susitarimą pasirašė 35 valstybės, dalyvavo JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių lyderiai.
Štai kas įtvirtinta Helsinkio Baigiamajame Akte: suvereni šalių lygybė, pagarba teisėms, neatsiejamoms nuo suvereniteto, susilaikymas nuo grasinimų ar jėgos panaudojimo tarp šalių, jų sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, taikus ginčų sprendimas, tautų apsisprendimo teisė, pagarba visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas.
Sąmoningai vardiju esminius Helsinkio Baigiamojo Akto principus. Jais rėmėsi disidentinis judėjimas SSRS ir Lietuvoje bei visame stalininiame bloke. Tai prisidėjo prie taikaus SSRS demontavimo.
Helsinkio Baigiamasis Aktas įrašytas į Lietuvos Kovo 11-osios Aktą, jo principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje! Jais rėmėsi visa Jungtinių Tautų politika iki 2014 m. Putino Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Jungtinės Tautos pasmerkė šį Rusijos žingsnį, tuomet net Baltarusija jo nepripažino. Po jos, 2022 m. vasario 24 d., sekė Putino „rašistų“ chuntos karinė agresija prieš Ukrainą.
Būtent Helsinkio principai leido Jungtinėms Tautoms Putino „rašistus“ pripažinti agresoriais ir pritaikyti jiems sankcijas. Būtent Putino režimas sugriovė Helsinkio susitarimus ir pabandė sugrąžinti pasaulį į jėgos ir karinių konfliktų laikus.
Europos Sąjunga (ES) ir ankstesnė JAV administracija liko ištikimos Helsinkio Baigiamojo Akto principams. Ir Lietuva – taip pat.
Tačiau naujoji JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija nutarė pakreipti JAV politiką Helsinkio susitarimų nepaisymo link: paraiškos dėl Grenlandijos, Panamos, Kanados ir kiti veiksmai liudijo aiškią tendenciją demonstruoti jėgą bei galią. Pagaliau garsūs D. Trumpo ir jo gynybos sekretoriaus Pete’o Hegsetho pareiškimai šiomis dienomis atskleidė tikrąją šios JAV administracijos izoliacionistinės politikos ir jėgos naudojimo tarptautiniuose santykiuose esmę.
Pirmiausia Trumpo ir Putino pokalbiai dviese vyksta apie galimas taikos derybas ir netgi apie Ukrainos saugumo garantijas. Putinas jau nebe agresorius, bet tas, kurį galima pakviesti ir į JAV. Tik su juo galima kalbėtis be Ukrainos, be ES, be Jungtinių Tautų mandato, be NATO narių kolektyvinio susitarimo!
1938 m. Miunchene keturiems lyderiams Čekoslovakijos derybose dėl jos sienų nereikėjo, dabar – Trumpui kalbantis su Putinu nereikėjo net Ukrainos, nekalbant jau apie transatlantinius partnerius! O juk kalbėta apie Ukrainos sienas ir jos saugumo garantijas!
Pagaliau Briuselyje P. Hegsetho lūpomis galima jau paskelbti ir naujos JAV administracijos su Putinu aptartas derybų sąlygas: ne Ukrainos stojimui į NATO, ne JAV tolesnei paramai Ukrainai, ne JAV karių dislokavimui Ukrainoje taikai palaikyti, nerealu Ukrainai grįžti į iki 2014 m. turėtą teritorinį vientisumą ir sienas! Mat tai jau agresoriaus jėga pakeista! Ar reikia dar tęsti?
Dabar vėl įsiskaitykime į Jaltos susitarimo ir Helsinkio Baigiamojo Akto principus! Ir bus akivaizdu, jog D. Trumpas su V. Putinu braižo naujas dalomąsias linijas Europoje. O Europos Sąjungai užkrauna visą paramos Ukrainai naštą. Mat tarp eilučių iš dabartinės JAV administracijos pasakoma, kad šis karas – tai ES problema, o gal net ES jį ir išprovokavo.
Tiesa, kaip tikras šeimininkas, D. Trumpas nurodo visoms šalims būtinybę skirti ne mažiau nei 5 % BVP ES gynybos ir saugumo sąjungai. Biznis čia akivaizdus – kol kas ES, neturėdama savo pajėgios karinės pramonės, ginklus pirks iš JAV! Nors pati JAV nuo paramos Ukrainai atsisako. Bet jei ES neskirs pinigų, tai kam JAV pardavinės ginklus? Taigi, 5 % nuoroda irgi skirta JAV karinio pramoninio potencialo plėtrai.
Iš to, kas pasakyta, matyti, jog alternatyvos tik dvi – naujoji Jalta arba Helsinkio principų apgynimas.
Šios dienos atskleidė ir kitą gėdingą faktą – ES vadinamieji lyderiai pasirodė apgailėtinai. Akivaizdi lyderystės stoka, nė vienam aiškiai nepasakant, kas nepriimtina šiame naujosios JAV administracijos veikime. ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas tesugebėjo tik pasakyti, kad iš anksto būsimose derybose suteikti Putinui preferencijas nėra „gera taktika“ (not “good tactics”). Tik tiek tesugeba pasakyti! Nieko daugiau apie visiškai nepriimtinus šios JAV administracijos veiksmus!
Gerai, kad nors iš Didžiosios Britanijos pasigirdo žinia, jog spaudimas Ukrainai atsisakyti savo teritorijų būtų „didžiausia Europos sąjungininkių išdavystė“ (greatest betrayal). Nors tiek!
O Lietuvos Respublikos Prezidentui tenka priminti, jog Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akte pasakyta labai aiškiai: „Lietuvos valstybė… pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte…“. JAV tokio pamatinio imperatyvo neturi, bet Lietuva – TURI.
Gaila, kad LR Prezidento pasisakymai tokie nenuoseklūs. Štai „5 % BVP skyrimo krašto apsaugai“ žinutė buvo skubiai ištransliuota dar iki Pete’o Hegsetho pasisakymo – mat reikia būti „visos planetos priekyje“. O štai dėl D. Trumpo noro nusipirkti Grenlandiją užsienio reikalų ministras tegali pasakyti, jog tai dvišalis JAV ir Danijos reikalas. Na, kaip čia neprisiminti, kad mažutė Islandija nepabūgo nei tuometinės SSRS, nei tuometinės JAV administracijos ir pirmoji principingai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Po jos juk buvo Danija.
Bet geriau jau tebus „5 % BVP skubi žinutė“ paskelbta kiek anksčiau už JAV naujosios administracijos pranešimą, mat bijomasi aiškiai pasakyti naujai JAV administracijai apie Helsinkio pamatinių principų laikymosi būtinybę.
Tik istorija pilna pavyzdžių, įrodančių, kad nei dvigubi standartai, nei keliaklupsčiavimas nepadeda apginti Lietuvos orumo ir pamatinių Lietuvos vertybių, įkūnytų Kovo 11-osios Akte bei Lietuvos Konstitucijoje. Prisiminkime Václavą Havelą, nebijojusį sakyti tiesą tiek priešams, tiek draugams. Yra iš ko mokytis orios užsienio politikos.
Yra ir aiškus pasirinkimas – tarp Jaltos ar Helsinkio. Esu užaugęs su Helsinkio dvasia. Tiek disidentinėje veikloje, tiek laisvės kovose, tiek rengiant Kovo 11-osios Aktą ir Konstituciją mums nebuvo abejonių dėl Helsinkio susitarimo principų ir pasakyti „Ne!“ Jaltai. Dabar ir Prezidentui Gitanui Nausėdai teks dėl to pasirinkimo apsispręsti.
