Lietuviai apie penktadalį savo pajamų išleidžia maistui, tuo tarpu Europoje maistui skiriama vidutiniškai apie 15 proc. Per pastaruosius kelerius metus maistas vidutiniškai brango apie 50 proc., tad kiekvienais metais stebime augančias kainas ir skaičiuojame, kiek šį kartą teks pakloti už būtiniausių prekių krepšelį. Mūsų pirkėjų maršrutai jau senokai nusidriekė į Lenkiją, kur kasmet apsipirkinėdami paliekame per 250 mln. eurų, nes Lenkijoje gali būti pigiau. Ką jau čia kalbėti, kai prekybos centre lenkiška grietinė ar pienas kainuoja pigiau nei lietuviškas atitikmuo. Matyt, lietuviai nusipelno tik brangaus maisto.
„Eurostat“ duomenimis, pernai Lietuvoje maisto produktų kainų lygis siekė 101,3 proc. ES kainų lygio, tuo tarpu Lenkijoje – 77,5 proc., nepaisant to, kad kaimyninėje šalyje jau grąžintas PVM maisto produktams. O atlyginimai mūsų šalyje sudaro vos 67 proc. ES vidurkio. Tad nors uždirbame mažiau, už tai, kad norime pavalgyti, esame priversti mokėti bene brangiausiai Europoje. 2025 metų sausio „Pricer.LT“ fiksuojamo vidutinio pigiausių maisto produktų krepšelio kainų analizė rodo, kad pigiausių maisto produktų vidutinis krepšelis Lietuvos parduotuvėse, palyginti su 2024 m. gruodžio mėnesiu, pabrango 2,13 Eur (+3,1 proc.) ir buvo 5,16 Eur (+7,9 proc.) brangesnis nei praėjusių metų sausio mėnesį. O jeigu palygintume su prieškariniu 2022 m. sausio mėnesiu, krepšelis yra 12,85 Eur (+22,2 proc.) brangesnis. Tad kainos auga, o žmonės skursta – pernai maistui pinigų pritrūko 15 proc. gyventojų ir šis skaičius toliau auga.
Kodėl taip yra? Kodėl nesugebame išlaikyti kainų proporcingumo? Be abejo, įtakos turi laisvoji prekyba, geopolitiniai veiksniai ir t. t. Bet vis dėlto vienas pagrindinių veiksnių yra tas, kad iki šiol neskyrėme pakankamai dėmesio žemės ūkiui ir nepasirūpinome maisto gamyba patys.
Džiaugiuosi, kad pagaliau žemės ūkis taps strategiškai svarbia šaka nacionaliniam saugumui. Suprantame, kad apsirūpinimas maistu ir užtikrinimas, jog šalis turėtų savo resursus, – tai taip pat svarbu, kaip pasirūpinti nacionaliniu saugumu. Per pastaruosius 20 metų lietuvišką kaimą ir žemės ūkį bendrai pasiekė 18 mlrd. eurų. Palyginti su 2004 m., 2,8 karto išaugo žemės ir miškų ūkio sektoriuje sukuriama bendroji pridėtinė vertė, beveik 10 kartų išaugo eksportas, kaimuose veikia beveik 2 tūkst. kaimo bendruomenių.
Tačiau mes vis dar pamirštame, koks svarbus mums yra žemdirbys. Visose maisto tiekimo grandinėse žemdirbio pajamos yra mažinamos iki visiško minimumo, kad kiti galėtų nugriebti visą grietinėlę. O vėliau vis stebimės, kad ūkininkai parduoda karves Lenkijos ar Latvijos ūkininkams. Paradoksas – mūsų ūkininkai už kilogramą pieno gauna bene mažiausiai ES, o pieno produktai – bene labiausiai brangstanti produktų kategorija parduotuvių lentynose. Tad nors ūkininkas turi įdėti labai daug darbo, didžiausią naudą šioje grandinėje tikrai gauna ne jis. Panaši situacija yra ir kitose žemės ūkio šakose: iš Lietuvos eksportuojamos žaliavos, už kurias mokama mažiausia kaina, o tada importuojami produktai, už kuriuos sumokame žymiai brangiau. Tam tikri procesai tapo sunkiai suvokiami, o kainos parduotuvių lentynose kiekvieną kartą priverčia kilstelėti antakį. Tad sausio pabaigoje Vyriausybės įsteigtos Maisto tarybos tikslas – užtikrinti visos maisto grandinės skaidrumą, stebėti ir analizuoti kainas. Be to, skatinti trumpąsias maisto grandines, kad žmonės rinktųsi šviežią maistą, užaugintą arčiausiai jų namų. Juk tai, kas užauginta čia pat, yra geriausia mums ir mūsų vaikams.
Turime tinkamą klimatą Lietuvoje, turime ūkius, kurie yra pajėgūs aprūpinti valstybę ir žmones maisto produktais. Pagaliau turime gilias agrarines tradicijas. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių žemės ūkis buvo nustumtas į paraštes. Prasidėjus COVID–19 pandemijai, ES valstybės narės – tokios kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, Lenkija, Estija ir kt. – nacionaliniais teisės aktais įtvirtino maisto pramonę kaip ypač svarbų pramonės sektorių ir patvirtino būtiniausias priemones, kurios reikalingos šakos gyvybingumui užtikrinti. Mums, gi, daug metų atrodo, kad viską ir visuomet galėsime nupirkti. Ar tikrai? O jeigu Suvalkų koridorius būtų uždarytas, iš kur paimsime pieno? O jeigu lėktuvai negalės skraidyti ir niekas negalės atvežti egzotinių mangų, ananasų ar apelsinų? Graušime morkas ir obuolius? Jų irgi gali nebūti, jeigu nebus kam juos užauginti. Argi ne geriau pasikliauti savo jėgomis? Jeigu jau pirks, tai geriau, kad pirktų iš mūsų.
Visuomet akcentavau žemės ūkio svarbą nacionalinėje politikoje. Galbūt, gyvenant miesto burbule, atrodo, kad kaimas yra kažkur toli ir nereikšmingas, tačiau jis yra kasdien ant mūsų stalo. Ir jeigu dabar nepadarysime būtiniausių žingsnių, kad žemės ūkis sustiprėtų, prarasime ištisus sektorius. Nors žemės ūkis galbūt yra labiau apie žemdirbius ir kaimą, bet jis tikrai subalansuotas ir miestiečiams.
