„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo”, – taip 1858 metais rašė Antanas Baranauskas.
Žiūrint į dabartinę Lietuvos kultūros ir paveldosaugos situaciją, nevalingai prisimenu šias eiles.
Įsisiūbavus desovietizacijos vajui, vis daugiau kūrėjų darbų yra griaunami vien dėl to, kad šie neįtiko grupelei žmonių. Įsivyravusi desovietizacijos ideologija stumia į istorijos paraštes iškiliausius tarybmečiu kūrusius Lietuvos menininkus.
Kalbu apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, Regimantą Adomaitį, Rimą Tuminą ir kt. Antai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) išsiuntė savivaldybėms reikalavimą pašalinti Salomėjos Nėries gatvių pavadinimus.
Tačiau gyventojų apklausos rodo aiškiai, kad 90% iš jų nenori, kad mylimos poetės atmintis būtų ištrinta.
O štai LGGRTC įžūliai atsako, kad toks yra jų įsakymas ir jį reikia žūtbūt vykdyti.
LGGRTC, kitaip tariant, nepalieka galimybės žmonėms patiems spręsti, kokioje Lietuvoje jie nori gyventi, kokius poetus ar kompozitorius mylėti. Priminsiu, kad LGGRTC ekspertus samdo Lietuvos žmonės. Taigi Lietuvos piliečiai yra LGGRTC darbdaviai kurie tikisi, kad ši įstaiga dirbs vardan jų ir šalies gerovės.
Jeigu LGGRTC toliau vers keisti gatvių pavadinimus, mokesčių mokėtojų milijonai ir vėl bus tuščiai švaistomi, tenkinant desovietizacijos komisijos idealogines ambicijas.
Tad galima teigti, kad Lietuvos kultūros portretą šiandien formuoja saujelė „ekspertų” vienoje ar kitoje institucijoje, kurių veikla yra sėkmingai slepiama po konfidencialumo skraiste. Laikas kurti valstybę, kuri iš tikrųjų siektų įprasminti visos Lietuvos kultūrinį ir istorinį turtą.
