Visai neseniai Vilniaus Vingio parke nuaidėjo Lietuvos dainų šventės šimtmečiui skirtos dainos. Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė” pagal jo ir Salomėjos Nėries žodžius dainavo visi chorai ir visa gausi Vilniaus Vingio parko publika.
Dainavo ir toji Lietuva, kuri tai stebėjo per televizijos ekranus. Tos dainos klausėsi ir šimtametės Vingio parko pušys, jos aidai atsitrenkdavo ir į Vingio parke stovinčio „Vienybės medžio” verpstę. Ir maloniai glostė jos akmeninę didybę.
Taip ir turėjo būti, nes skambėjo dviejų šiame akmeniniame „Vienybės medyje” iškaltų iškiliausių Lietuvos asmenybių muzika ir dainos žodžiai.
Ne veltui 2009 m. liepos 7 dieną, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, buvo atidengtas šis skulptoriaus Tado Gutausko ir architekto Rolando Paleko sukurtas paminklas. Juk šio monumento centre – saulę primenančiame apskritime – įamžintos šimto iškiliausių Lietuvos asmenybių pavardės. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui – šimtas Iškiliausių vardų!
Dėl asmenybių šimtuko vyko daug diskusijų, diskutavo istorikai, akademikai, meno, kultūros ir literatūros žmonės, apklausose dalyvavo daugybė šalies piliečių. Galutinį sprendimą dėl šių asmenybių pripažinimo iškiliausiomis ir šimto jų pavardžių atrinkimo priėmė to meto Lietuvos Respublikos vyriausybės ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus sudaryta speciali darbo grupė kartu su Lietuvos mokslų akademija. Atidengiant „Vienybės medį” skambėjo Andriaus Mamontovo daina „Geltona, žalia, raudona”.
Savo šia proga pasakytoje sveikinimo kalboje Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė: „Šiandien aš lenkiuosi prieš tas asmenybes, kurios įamžintos „Vienybės medyje”. Tegu tai būna simbolis ateities kartoms…”
Ministras pirmininkas Andrius Kubilius taip pat akcentavo: „Sveikinu visus ir linkiu visiems mums savyje auginti vienybės medį…” Tuometinis sostinės meras konservatorius Vilius Navickas irgi pasižadėjo: „Niekada neušmirškime tų žmonių, kurių pavardės čia iškaltos”.
Pravartu priminti, jog disidentuojantis skulptorius Vladas Vildžiūnas tikrai turėjo intuiciją – dar tais tarybmečio laikais įamžinti ne bet ką, bet būsimas vėliau labai garbingų ir kompetentingų institucijų pripažintas iškiliausias asmenybes: Barborą Radvilaitę, Salomėją Nėrį ir Lauryną Stuoką-Gucevičių Vilniuje bei Mikalojų Konstantiną Čiurlionį Druskininkuose. Ir nei vieno sovietinio ideologinio „balvono”, kaip dabar liaudyje tai vadinama, jis nepasirinko.
Aplankykite „Vienybės medį” ir patys įsitikinsite. Salomėja Nėris netgi yra tarp Antano Gustaičio ir Adolfo Šapokos įamžinta! Graži kaimynystė. Vladas Vildžiūnas savo paminklo architektūrinei erdvei suformuoti pasirinko architektus Gediminą Baravyką ir Gytį Ramunį. Jų bendras darbas – puiki tarybmečio modernistinės skulptūros ir architektūros urbanistinė sėkmė – realizuotas 1974 metais. Tuomet jie negalvojo, jog įamžina vieną iš iškiliausių Lietuvos asmenybių. Juo labiau negalėjo tikėtis ir kito akibrokšto, kad jų bendras kūrinys po daugelio metų bus pripažintas „totalitarinio režimo ženklu” Vilniuje.
Štai čia ir sustokime. Pamėginkime įsigilinti. Taip, tiek Prezidentas Valdas Adamkus, tiek ministras primininkas konservatorius Andrius Kubilius, tiek tuometis konservatorius Vilniaus meras Vilius Navickas tais 2009 metais, sakydami kalbas „Vienybės medžio” monumento atidarymo proga nesuabejojo nei viena jame įamžinta iškiliausia Lietuvos asmenybe. Juk jas atrinko gausybė ekspertų ir aktyviausi Lietuvos piliečiai.
Bet šiandien, vėl esant konservatorių Vyriausybei bei naujam konservatorių merui Vilniuje ir nekreipiant dėmesio į premjero Andriaus Kubiliaus 2008 m. sudarytos specialiosios komisijos bei Lietuvos mokslų akademijos išvadas dėl iškiliausių Lietuvos asmenybių sąrašo, atsirado visai naujas garsiosios Desovietizacijos komisijos sprendimas – Salomėjos Nėries paminklą perkelti į… gal į muziejų, gal dar į kur nors. Nes ji – kolaborantė, o paminklas yra totalitarinio sovietmečio ženklas! Ir dar – pakeisti visų gatvių visoje Lietuvoje, kuriose yra įamžinta Salomėja Nėris, pavadinimus. Tik „Vienybės medis” lyg ir užmirštas liko.
Štai, prabėgus vos penkiolikai metų nuo to momento, kai Salomėja Nėris buvo įtraukta tarp šimto iškiliausių Lietuvos asmenybių, gimsta nauja išvada, visai priešinga tai ankstesniajai. Negi tikrai atsirado kokie nors visuomenei nežinomi nauji Salomėjos biografijos faktai, negi kažkas buvo nuo mūsų anksčiau nuslėpta! Pasirodo, ne, nieko naujo, viskas seniai žinoma.
Tai ką tuomet reikia daryti su „Vienybės medžio” monumentu? Ir kaip tuomet turi jaustis buvęs premjeras Andrius Kubilius bei Prezidentas Valdas Adamkus? Ir kaip turi jaustis tie ankstesnieji ekspertai, sudarę iškiliausių Lietuvos asmenybių šimtuko sąrašą? O kaip bus su „valstybine istorinės atminties” politika, kai štai taip viskas pagal naujus ideologinius vėjus kaitaliojama?
Tiesa, po labai gausios kritikos šios komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas lyg ir bandytų sugrįžti prie jos sprendimo peržiūrėjimo, siekiant palikti paminklą toje pačioje vietoje, bet prikabinti prie jo lentelę su užrašu – „Išdavikė”. Tai dar labiau konfrontuoja su iškiliausių Lietuvos asmenybių sąrašo šimtuke įamžinta ir gavusia tokį pripažinimą Salomėjos Nėries asmenybe.
Valdas Adamkus ragino nusilenkti toms iškiliausioms asmenybėms, Andrius Kubilius ragino mus visus auginti vienybės medį savyje, Vilius Navickas prisiekinėjo niekad jų neužmiršti. Tai buvo skiriama visoms iki vienos šio sąrašo asmenybėms.
Tačiau Vito Karčiausko vadovaujama desovietizacijos komisija priėmė visai priešingą sprendimą, palikdama Lietuvos vardo tūkstantmečio monumento atidengimo dalyvius nesusipratėlių vietoje. Ir visus tuos, kurie sudarinėjo tą iškiliausių Lietuvos asmenybių šimtuko sąrašą, tiesiog įvardijo kvailiais, negalinčiais suprasti, kas gi turi būti pripažintas iškiliausiu.
Taigi, 2009 metais įamžintam „Vienybės medžiui” jau gresia revizija, viena jo šakelė greičiausiai irgi bus išpjauta. Jei mes visi tylėsime, jei mes pasirodysime esantys tik kvailų avių banda, tuomet taip ir atsitiks. Tiesa, „budria” desovietizacijos akimi pasižvalgius, iš to „Vienybės medžio” dar galima ne vieną šaką nugenėti.
O juk ir dabartinė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ir dabartinė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė- Nielsen lyg ir pritaria tokiam V. Karčiausko vadovaujamos komisijos sprendimui.
Tuomet klausimas joms abiem toks paprastas, kaip pasakytų Andrius Kubilius: tai ar jos buvusį premjerą Andrių Kubilių tikrai laiko kvailiu, kad jis štai tokias kalbas atidarant Tūkstantmečio paminklą sakė? Gal Seimo salėje atsiras tokių, kurie I. Šimonytei, V. Čmilytei – Nielsen ir A. Kubiliui tokį klausimą užduos. Palauksim – pamatysim, kaip liaudyje sakoma.
