Įsiklausykime į Justiną Marcinkevičių.
„Prieš daugelį amžių čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudame jų žūtį, suprasdami, kad jie priklauso istorijai. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę, jų akys buvo pakeltos į savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va!“
Taip, tai Justino Marcinkevičiaus, tų pirmųjų tikrai laisvų Respublikos piliečių amžinam gyvenimui skirti žodžiai, iš Poeto atsisveikinimo kalbos. Betgi šiandien – naujųjų desovietizacijos ir dekonstrukcijų ideologų – jis įvardijamas kaip „prieštaringai vertinamas” poetas.
Lietuvos žmonės, nepabūgę, apgynė Laisvę. Ir vieningai veikė ranka rankon visoje Lietuvoje, tokia galinga Tautos Vienybė.
Taip, tuomet Lietuvoje iš tiesų buvo dvi didelės jėgos – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) ir savarankiška Lietuvos komunistų partija (SLKP). Rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasario mėnesį laimėjo Sąjūdis, bet rinkimus į savivaldos tarybas, išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą 1990 m. balandžio mėnesį laimėjo SLKP. Buvo ir kitos atgimstančios politinės partijos, bet jos tuo metu nevaidino ryškaus vaidmens politiniame gyvenime.
Aukščiausiosios Tarybos daugumą sudarė Sąjūdžio deputatai, bet didžiojoje miestų ir rajonų dalyje dauguma priklausė SLKP atstovams.
Ir štai 1991 m. Sausio 12–13 dienomis visoje Lietuvoje LPS ir SLKP vieningai stojo ginti mūsų laisvės. Visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose vykdomieji komitetai ir deputatų tarybos darė viską, kad perversmo organizatoriai, vadovaujami Mykolo Burokevičiaus, triuškinančiai sužlugtų ir pralaimėtų.
Net Visagino, Šalčininkų ir Vilniaus rajono savivaldybės neprisijungė prie taip vadinamo gelbėjimo komiteto. Burokevičiaus partijos gretose buvo daugiausia sovietinės armijos kariškiai ir sovietiniai stalinistinių įsitikinimų Lietuvos stagnatoriai. Deja, ir „prieštaringai vertinama” Dalia Grybauskaitė irgi joje iki sausio įvykių buvo. Sausio dienos aiškiai atskyrė visus tiek LPS, tiek SLKP, tiek ir kitų partijų Lietuvos žmones, stojusius ginti mūsų Laisvės, nuo tos saujelės sovietinių kolaborantų su Mykolu Burokevičiumi priešakyje.
Kaip tie, kurie šiandien vis bando skirstyti Lietuvą į kolaborantus ir patriotus, gali atsakyti į šį akivaizdų istorinį faktą – LPS, SLKP ir kitų Lietuvos politinių jėgų vienybę kovoje prieš Burokevičiaus partijos, sovietų kariuomenės remiamos, pastangas įvykdyti valstybės perversmą.
Ir kaip dabar apsiverčia liežuvis tiems – kurie Poetą, išlydintį tuos „pirmus laisvus Respublikos piliečius“ į Antakalnio kalveles, įvardija „prieštaringai vertinamu”. O mes tokiems desovietizuotojams priminkime:
„Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šventu jos gynėjų krauju. Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jų širdys. Gyvensime ir kovosime jų šviesoje“, – Justinas Marcinkevičius.
