Nuo pernai rudens Lietuvos politinėje ir viešoje erdvėje ypač suintensyvėjo diskusijos, iš kur gauti papildomų pinigų krašto apsaugai. Siūloma net įvesti visuotinį gynybos mokestį. Aš nepasakysiu nieko naujo – tik nereikia priešinti šalies gynybos ir socialinės politikos.
Lietuvai tiesiog pagaliau reikia normaliai padidinti valstybės biudžeto perskirstymą. Neišradinėjant dviračio, bet sekant gerovės valstybių pavyzdžiu, mokesčių sistemą reikia sutvarkyti taip, kad ji būtų socialiai teisingesnė. Tuomet užtektų ir krašto apsaugai, ir efektyviai sveikatos sistemai, ir kokybiškam valstybiniam švietimui, ir socialinės atskirties mažinimui.
Dabar apie viską – detaliau. Tiek apie verdančias diskusijas, tiek apie Seime ir už jo ribų sklandančias idėjas, tiek apie mano pasiūlymus.
Pasiūlymų iš kairės ir dešinės, verslo ir bankų, lobistų gausu. Dar šių metų pradžioje premjerė Ingrida Šimonytė kreipėsi į politinių partijų lyderius, verslininkus ir profsąjungas, kviesdama ieškoti sprendimų, kaip rasti daugiau pinigų gynybos finansavimui. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pasiūlė per viešo ir privataus sektoriaus partnerystę imtis karinės infrastruktūros projektų. Laisvietis Vytautas Mitalas iškėlė savanoriško mokesčio, „gynybos prenumeratos“, kuri, anot jo, gynybos poreikius papildytų „dešimtimis milijonų eurų“, idėją. Iš Seimo narių taip pat pasipylė sumanymai paimti kuo daugiau pinigų iš šešėlio, investuoti, aukoti, apmokestinti pensijas…
Bene pati populiariausia idėja tarp politikų – skolintis. Kaip ir per ekonominę krizę 2008-2009 metais, ja labiausiai užsidegusi I. Šimonytė ir jos ministrų kabineto komanda. Kaip alternatyvą mano kolegos socialdemokratai siūlo gynybos obligacijas, kai valstybė vidaus rinkoje mažesnėmis nei tarptautinėse rinkose palūkanomis galėtų skolintis iš piliečių, o pastarieji taip galėtų prisidėti prie gynybos biudžeto.
Žinoma, siūloma didinti ir mokesčius, dažniausiai – pridėtinės vertės mokestį (PVM), gyventojų pajamų mokestį ir pelno mokestį. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis siūlo įvesti laikiną gynybos mokestį, kurį sudarytų skolintos lėšos bei pakelti PVM ir pelno mokesčio tarifai.
Tačiau apie konkrečius skaičius, kiek norima didinti vieną ar kitą mokestį, politikai akivaizdžiai vengia kalbėti. Turbūt prieš artėjančius rinkimus nenori užgauti nei gyventojų, nei verslininkų?
Prisipažinsiu, nuvylė arba socialiai nejautrūs, arba gana smulkmeniškai buhalteriški Lietuvos banko pasiūlymai. Jo vadovas Gediminas Šimkus siūlo peržiūrėti lengvatą centriniam šildymui, o vietoje pelno mokesčio didinimo – mažinti pelno mokesčio, kurio tarifas dabar siekia 5%, lengvatą mažajam verslui. Taip pat siūloma peržiūrėti akcizo lengvatas, tarp jų – žemės ūkyje naudojamam dyzelinui, gyventojų pajamų mokesčio lengvatą gyvybės draudimui bei kaupiantiems trečiosios pakopos pensijų fonduose, nulinį artimųjų dovanų apmokestinimą.
Aš esu įsitikinęs, kad būtent pelno mokesčio didinimas pakeistų situaciją Lietuvoje, sprendžiant tiek socialinės nelygybės, tiek trūkstamų lėšų krašto apsaugai problemas.
Priminsiu, kad dabar pelno mokestis Lietuvoje yra tikrai labai mažas – vos 15%, kai mažiausias eilinių dirbančių gyventojų pajamų mokesčio tarifas – 20%. Mažesnis pelno mokesčio tarifas Europos Sąjungoje tėra Vengrijoje – 9% ir Airijoje – 12.5%, o didžiausias – Maltoje (35%), Portugalijoje (31.5), Vokietijoje (29.9%) ir Italijoje (27.8%), o ES vidurkis – 21.3%. Kaimyninėse Estijoje ir Lenkijoje jis siekia 20%. Tad padidinus pelno mokestį bent 3 % nesieksime ir ES vidurkio.
Dabar mūsų šalyje tie, kurie gauna dideles pajamas, procentiškai moka mažus mokesčius, palyginus su tais, kurie gauna mažas pajamas. Tą rodo ir socialinės nelygybės rodikliai. Pajamų skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausiai gyvenančių šalies gyventojų siekia 6-7 kartus , kai ES vidurkis yra 4-5 kartai. Turiu galvoje S80/S20 indeksą, kuris rodo pajamų skirtumą tarp 20% turtingiausių ir 20% neturtingiausių gyventojų; 2022 metais S80/S20 Lietuvoje siekė 6.39, o ES vidurkis buvo 4.74.
Lietuvoje valstybės biudžeto perskirstymas išlieka viena mažiausių ES. 2022 m. valstybės biudžeto pajamos sudarė 35.7% (ES vidurkis – 46.3%), o išlaidos siekė 36.4%, iš jų socialinei apsaugai skirta 13.5%, gynybai – 2.1% (ES vidurkis atitinkamai – 49.6%, 19.5% ir 1.3%).
Taigi, skaičiai akivaizdžiai rodo, kad politikai daug kalba apie socialinį teisingumą, bet kai reikia priiminėti sprendimus, jis užmirštamas, o priimami sprendimai paprastai būna naudingi tiems, kuriems tas socialinis teisingumas nereikalingas, t. y., stambiam verslui ir jo interesų grupėms.
Vis dėlto, iš to, kad politikai labai aptakiai kalba apie pelno mokesčio didinimą, o Lietuvos bankas apie jį realiai net neužsimena, akivaizdu, kad Lietuvoje vis dar labai gajus praeito tūkstantmečio pabaigoje įsitvirtinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto įdiegtas požiūris, kad verslui reikia duoti laisvę veikti, nes jis juk dirba dieną naktį, kad reikia kuo labiau skatinti ekonomikos augimą, o visa kita, kaip socialinė nelygybė, susitvarkys savaime arba tai sutvarkys nematoma laisvosios rinkos ranka.
Nors socialinės nelygybės problema Lietuvoje savaime tikrai nesusitvarko, laisvosios rinkos dvasia Lietuvoje tebeišlieka labai stipri. Išlikę laisvosios rinkos entuziastai iki šiol tvirtina, kad tie, kurie jaučia socialinę neteisybę, yra patys kalti, nes yra paprasčiausi nevykėliai ir tinginiai. Valdantieji tvirtina, kad nemokamų pietų nebūna, o skurdą patiriantys turėtų labiau stengtis, rodyti iniciatyvą ir atidirbti valstybei už socialines išmokas.
Čia turbūt dalis skaitančių sakys, kokia dar socialinė neteisybė, kai visiems piliečiams reikia nedelsiant susimesti „ant gynybos“, nes juk karo ekspertai prognozuoja, kad Rusija puls po 5-10 metų?!
Pasikartosiu – tereikia normalių mokesčių ir normalaus perskirstymo – užtektų ir gynybai, ir socialiniam teisingumui. Be abejonės, kitos Europos valstybės dabar taip pat žymiai rimčiau pradeda žiūrėti į savo gynybą ir ieškoti, kaip padidinti jai skirtas lėšas, bet daugelis jų to tikrai nedarė ir nedarys socialinės apsaugos sąskaita.
Socialinio teisingumo pažangai tereikia mažinti gyvulių ūkį – padaryti lietuvišką mokesčių sistemą socialiai teisingesnę. Tai yra pirmiausia valstybės atsakomybė. Šalies saugumas – taip pat, nes individualiai nuo Rusijos mes tikrai neapsiginsime.
