Liepos 12 dieną antrajai šalies vadovo kadencijai prisieksiantis Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį Seime skaitė paskutinį savo pirmosios kadencijos metinį pranešimą. Tuo pačiu tai buvo ir paskutinis valstybės vadovo pranešimas dabartinės sudėties Seimui.
G. Nausėdos penktasis pranešimas žymėjo ne tik pirmojo valdymo laikotarpį, bet ir reziumavo dešiniųjų valdomos parlamento daugumos bei vis dar veikiančios Vyriausybės darbo rezultatus.
Daugelis taškų ant „i“ buvo sudėlioti. Taip lakoniškai galėčiau įvertinti valstybės vadovo kalbą. Žinoma, po šios kalbos tradiciškai pasigirdo kardinaliai skirtingi Prezidento pranešimo vertinimai. Esantys valdžioje – ieško, prie ko prikibti, kaip ignoruoti ir pagarbiai sumenkinti kalbos „svorį“, taip tikintis pateisinti savo vadovavimo metu priimtus ar nepriimtus sprendimus. Opozicijos atstovai kaip tik užaštrina ir išryškina nuo tribūnos skriejusias strėles valdančiajai daugumai.
Kad ir kaip ten būtų – nekreipti dėmesio į Prezidento žodžius būtų mažų mažiausia absurdiška. Nors tokių apraiškų iš dešiniųjų atstovų viešojoje erdvėje buvo kaip niekad daug. Matyt, revanšistinės nuotaikos po pralaimėtų Prezidento rinkimų ir artėjančių Seimo rinkimų fonas diktuoja būtent tokias nuotaikas konservatorių vedamoje valdančiojoje koalicijoje.
Suprantama, Prezidento metinis pranešimas apima visas strategines sritis: nuo nacionalinio saugumo, teisėtvarkos ar socialinės politikos iki sveikatos apsaugos, švietimo ar transporto infrastruktūros. Tačiau, klausantis G. Nausėdos kalbos, labiausiai įstrigo dalis, kurioje apžvelgiama regioninė politika ir padėtis savivaldoje. Taip, visos sritys yra svarbios, bet sutikime, kad teiginys, jog „savivalda yra arčiausiai žmonių ir geriausiai supranta jų kasdienes problemas“, nėra sugalvotas šiaip sau. Savivalda iš tiesų sprendžia žemiškiausius vietos gyventojų klausimus.
Dabar galima paklausti, ar centrinė valdžia šioje kadencijoje skyrė deramą dėmesį regionams? Ar pažadai, kad regioninė atskirtis mažės, buvo išpildyti? Atsakymas akivaizdus, nes Prezidentas pakartojo, ką sakome ne pirmus metus ir ne pirmą kartą, jog mūsų valstybė jau dalijama nebe į dvi, o į visas tris Lietuvas. Per ketverius metus, šios valdžios pastangomis viską koncentruoti didmiesčiuose, priėjome tokį tašką, kad nuskurdinti šalies regionai susiduria su tokiomis realijomis, kokias sunkiai įsivaizduotų didmiestyje gyvenantis žmogus. Tai ir sunkiai prieinamos sveikatos paslaugos, dulkėti ir duobėti keliai, švietimo problemos, nykstantys tarpmiestinio susiekimo maršrutai ir sąmoningai naikinamas pašto prieinamumas.
O juk turėtų būti atvirkščiai. Jeigu Vyriausybė, užuot pasirinkusi optimizavimo, karpymo ir naikinimo kelią, būtų investavusi ir taikiusi nediskriminacinės politikos priemones, būtų pasiekti ilgalaikiai tikslai – tai ir darbo vietų augimas, mažų ir vidutinių įmonių išsaugojimas ir, svarbiausia, gyvenimo kokybės gerėjimas.
Vyriausybės žalingi sprendimai, kai bene praktiškai kiekvienoje savivaldybėje rasime blogos būklės kelius, sunykusį viešąjį transportą, nutolusias ar nekokybiškas sveikatos, švietimo ir kultūros paslaugas – tikrai nekvepia ta žadėta regionine politika, su kuria buvo patvirtintas dabartinis ministrų kabinetas. Tokia yra realybė. Atskirtis didėja sulig kiekvienais metais. Ir jeigu, Prezidento žodžiais, esamo taupymo režimo regionų atžvilgiu artimiausiu metu nepakeis investicinė politika – pasekmės bus dar liūdnesnės. Ir čia nėra tik šalies vadovo pastebėjimai. Praėjusią savaitę Lietuva gavo griežtą Europos Komisijos vertinimą, kuriame vėl primenama, kad atskirtis tarp ekonominių centrų ir regionų Lietuvoje darosi tragiška.
Iš dalies tai lėmė ir dešiniųjų valdžios požiūris į savivaldybių institucijas. Nuolatinis sprendimų diktavimas laikantis principo „iš viršaus į apačią“ sukelia daug nesusikalbėjimo ir nepasiekia savo galutinio tikslo. Visi sutiksime, kad geriausiai situaciją vietoje mato savivalda. Todėl pritariu Prezidentui, kad būtent savivaldybėms reikia suteikti daugiau laisvės priimti savarankiškus sprendimus, o ne didinti reguliacinį mechanizmą. Jis ne tik kad neduoda laukiamų rezultatų, o padėtį tik blogina, nes nuolat keičiami reikalavimai lemia vėluojančias investicijas, projektų brangimą, bet kas blogiausia – regionuose dirbantys savivaldos specialistai, negalėdami ir neturėdami įtakos procesams, kai jų nebeišklausoma ir nebegirdima, ilgainiui praranda motyvaciją dirbti ir siekti rezultatų savo regionui.
Kodėl regionai paliekami finansinėje nežinioje? Prie to labai prisidėjo regioninės politikos centralizacija, kai regionų plėtros politika yra planuojama Vilniuje, savivaldybėms paliekant tik antraeiles, daugiausia pritariamąsias funkcijas. Tęsiantis tokioms tendencijoms ir nesant ambicingos regionų plėtros vizijos, Lietuva iš esmės pasiekė padėtį, kai šalyje liko tik vienas augantis regionas – Vilniaus apskritis, o dar kaip „augančias“ galima įvardyti tik kelias savivaldybes.
Žinoma, siekiant tvarios regionų plėtros, svarbus vaidmuo tenka ir pačių regionų bei savivaldybių iniciatyvumui. Centrinė valdžia iki galo negali žinoti, koks sprendimas yra geriausias kiekvienai iš skirtingų savivaldybių. Visoje Lietuvoje yra gausu savo kraštu besirūpinančių žmonių, o centrinės valdžios užduotis yra sudaryti sąlygas atskleisti šį potencialą. Tik taip galėsime užtikrinti, kad stagnaciją patirianti tvirta regionų politika pajudėtų iš mirties taško.
Savaime aišku, kad išgirdus nemalonią tiesą iš Prezidento lūpų, ne vienas dabartinės valdžios atstovas stengiasi nukreipti dėmesį kitur ir kalbėti apie tai, kad valstybės vadovo kalba stokojo konkrečių pasiūlymų ar aiškios strategijos. Bet tai niekur nenuves, nes po ketverių metų šios daugumos valdymo regionuose problemos tik gilėja ir jų jokiomis kalbomis nepataisysi. Deja, panašu, kad valdantiesiems po ketverių metų nelabai kas ir liko – tik kalbos.
