Taip, sutinku. Skambus pavadinimas. Tačiau būtent jis greičiausiai ir paskatino Jus šį komentarą įsijungti ir jį paskaityti, o galbūt ir perskaityti, o ne tik palydėti akimis, toliau naršant naujienų tinklapyje. Pats žodis „kova“ gal ir per stiprus, bet jis puikiai atspindi būsimas batalijas ką tik prasidėjusioje Seimo sesijoje.
Natūralu, kad prieš būsimus darbus plenarinių posėdžių salėje visos valdžios šakos pateikia savo matymą ir į darbotvarkę siūlo įtraukti aktualiausius įstatymų projektus, atspindinčius šių dienų ekonomines ir socialines realijas. Prezidentas Seimui siūlys svarstyti įstatyminius pakeitimus socialinės, sveikatos, teisėsaugos ir kelių srityse. Vyriausybė pranešė, kad į sesijos darbų programą įrašys 89 teisės aktus. Seimo nariai ir atskiros frakcijos taip pat nelieka nuošalyje – priešpaskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje bus pateikti ar toliau svarstomi daugiau kaip 200 parlamentarų projektų.
Iš tiesų reikšmingi skaičiai. Ir galima numanyti, kad sesija laukia neeilinė ir įtempta. Žinoma, dar daugiau žibalo į ugnį įpils pats faktas, kad mūsų šalis gyvena priešrinkiminiu laikotarpiu. Šiais metais vyks net 3 rinkimai, todėl galima spėti, kad kai kurie politiniai sprendimai bus nulemti ne racionaliais skaičiavimais, o labiau šių metų kalendoriumi, kuris rodo Europos Parlamento, Prezidento ir Seimo rinkimus. Ypač tas matysis valdančiųjų veiksmuose. Vis dėlto, norisi tikėti, kad sveikas protas ir reikalingiausi sprendimai ims viršų, nustumdami į šalį populistinius ir nepamatuotus ėjimus.
Nors pavasario Seimo darbuose, kaip ir minėjau, planuojama apsvarstyti kelis šimtus įstatymų projektų, tačiau artėjančių rinkimų fone svarbiausias išbandymas bus sutarimo dėl tvaraus didesnio gynybos finansavimo paieška. Ši pavasario sesija vyks ir toliau neslopstant įtampoms regione. Suprantama, kad Europos žemėje tęsiantis neišprovokuotam rusijos karui prieš Ukrainą, dėmesys nacionalinio saugumo reikalams turi tik augti. Politinės brandos buvimas ir susitelkimas – tai labiausiai, ko reikia šioje pavasario sesijoje. Ji turėtų būti aukščiau rinkiminių programų ar partinių skirtumų. Valstybės saugumas yra ir turi išlikti prioritetu numeris vienas.
Įvertinus ankstesnių metų patirtį, net neabejoju, kad ir šioje sesijoje opozicijos balsas nebus taip girdimas, kaip valdančiosios daugumos. Nors ir apeliuoju į brandą, tačiau nenustebsiu, kad konkretūs socialdemokratų frakcijos pasiūlymai dėl didesnių lėšų krašto apsaugai bus eliminuoti, nes šią kadenciją, kaip niekada anksčiau, dešinieji pasižymėjo visais neigiamais aspektais, kuriuos gali atnešti turima valdžios pozicija politikoje. Jau ne kartą buvo plačiai sakyta ir rašyta, kad konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybė tiesiog ignoruodavo ir užgniauždavo iš esmės visus svarbesnius Seimo mažumos pasiūlymus. Tas ypač pasimatė infliacijos suvaldymo, rekordinių maisto kainų augimo ar energetinių klausimų kontekste. Todėl ir toliau bus labai įdomu stebėti, ar Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės drąsa neišgaruos, kai bus pasiūlyti konkretūs ir aiškūs papildomi gynybos finansavimo šaltiniai. Ar neatsitiks taip, kad po skambių pareiškimų bus galima konstatuoti, kad rinkimų metais valdančiosios daugumos noras imtis potencialiai nepopuliarių, nors ir ilgalaikiams visuomenės bei geopolitiniams interesams reikiamų sprendimų tiesiog subliukš, tuo pačiu išaugs noras būti kuo labiau matomiems, demonstruojant tik populistinius sprendimus ir visuomenės gąsdinimą būtais ar nebūtais dalykais. Pamatysime, nes iki kadencijos pabaigos liko labai mažai laiko.
Tuo tarpu labai norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą pakankamai svarbų įstatyminį paketą, kuris artimiausiu metu turi pasirodyti posėdžių salėje. Tai visiškai naujos redakcijos Pašto įstatymas. Tikiu, kad apie galimus pakeitimus pašto sistemoje nieko negirdėjote ar galėjote išgirsti tik atskirus ir nerišlius fragmentus. Ir tai natūralu. Šis teisės aktas tiesiog pasislėpė po minėtais 89 projektais, kuriuos teiks Vyriausybė. Taip neturėjo įvykti, nes tiek nacionalinio saugumo, tiek strategine prasme jis turėtų būti laikomas ypatingos reikšmės.
Pamenu, visai neseniai teko išgirsti kolegų iš Norvegijos įžvalgas, kai jie pristatinėjo savo šalies gynybos strategiją. Ten nevienareikšmiškai buvo išskirta pašto funkcija. Jų manymu, paštas kaip strateginė valstybės įmonė turi plačiai išvystytą tinklą visoje šalyje. Tinklas aprėpia visą Norvegijos teritoriją, įskaitant ir atokiausias vietoves, o jo funkcionavimą užtikrina įdiegtos ryšio priemonės, stacionarūs pašto skyriai ir, be abejo, žmogiškieji ištekliai – paštininkai. Būtent jie, kolegų manymu, atliktų itin svarbų vaidmenį ištikus kritinei situacijai.
Kyla klausimas, kodėl paprasti paštininkai taip išskiriami visoje gynybos strategijoje? Norvegų atsakymas paprastas: ilgai dirbančius pašto darbuotojus, kiekvieną dieną pristatančius siuntas ar korespondenciją, pažįsta visi tos bendruomenės gyventojai. Ypač tas galioja toliau nuo didesnių miestų įsikūrusiose gyvenvietėse. Jų įsitikinimu, šaliai susidūrus su ekstremalia situacija, dažnas mažesnių bendruomenių narys visų pirma keliaus į arčiausiai veikiantį pašto skyrių ir kreipsis į ten dirbantį paštininką, nes jį žino geriausiai ir juo pasitiki. Tame pačiame pašto skyriuje per ryšio priemones gyventojai taip pat galės gauti visą reikalingą informaciją ir girdėti tolimesnius nurodymus.
Prisipažinsiu, po tokio atsakymo kiek sutrikau. Nes visi procesai, vykstantys Lietuvoje, prieštarauja tam, ką daro viena iš mūsų sąjungininkių NATO aljanse – Norvegija.
Prieš kurį laiką garsiai kalbėjau apie tai, kad „Lietuvos paštas“ leido aiškiai suprasti, kad mūsų šalies gyventojų interesai jiems tikrai yra ne pirmoje vietoje. Svarbiausia jam – tai keiksmažodžiu jau tapęs procesas, vadinamas „optimizacija“.
Struktūrinės permainos valstybės valdomoje įmonėje vyksta jau kurį laiką. „Lietuvos paštas“ ir už jo stovinti Susisiekimo ministerija net neneigia, kad yra pasiryžusios siekti tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo modelį, bet ne visuomenės lūkesčius atitinkančią pašto sistemą. Dabar jau aiškiai matyti, kad jų pasirinkta kryptis nedera nei su nacionaliniu saugumu, nei su socialine ar regionine politika. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina tradicines pašto paslaugas. Pastaraisiais metais „Lietuvos paštas“ uždarė daug stacionarių paštų kaimiškose teritorijose, kur paštas – tai ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo vieta. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė funkcija. Kaip rodo Norvegijos pavyzdys, agresijos atveju fiziniam skyriui galėtų atitekti ir kur kas svarbesnės funkcijos, o ten dirbantys paštininkai betarpiškai galėtų įsijungti į valstybės saugumo stiprinimą. Deja, mūsų valstybės įmonė ir pašto politiką formuojanti Susisiekimo ministerija pasirinko visiškai atvirkštinį variantą.
Komercializacijos pagreitį įjungusi bendrovė šios situacijos nesureikšmina ir vadina tai tinklo efektyvinimu. Prisidengdama šiuolaikine terminologija „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“, įmonė skelbia, kad nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau spėjo atleisti ir 2022 metais. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas, kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas.
Kad ir kaip nuteiktų tokie iškalbingi valstybinės įmonės optimizavimo rezultatai, šioje vietoje turėtume suprasti, kad pats pikas dar nepasiektas. Susisiekimo ministerijos nustatytų tikslų „Lietuvos paštas“ dar neįgyvendino, kitaip tariant – įmonėje vis dar galioja valstybinėms įmonėms taikomi saugikliai, kurie užtikrina būtinųjų paslaugų tiekimą visiems gyventojams ir visoje Lietuvos teritorijoje. Iš šito teiginio ir gimsta atsakymas, kodėl Laisvės partijos valdomai ministerijai galimai prireikė keisti Pašto įstatymą.
Suprantama, kad nei pati partija, nei susisiekimo ministras niekada nepripažins galimų motyvų dėl valstybinės įmonės perorientavimo ir tuo pačiu bendrovės dar didesnio atitolinimo nuo regionuose gyvenančių žmonių. Juolab, jokio aiškaus ir tikslaus atsakymo iš ministerijos taip ir nesulaukėme, ar dešiniųjų valdžios vykdomais pokyčiais „Lietuvos pašte“ nėra pradėta arti dirva būsimai privatizacijai? Vietoje to Susisiekimo ministerijos tinklapyje matome, kad ministerija gana lakoniškai užsimena, jog Seimo pavasario sesijai teiks teisės aktų paketus, numatančius sisteminius pokyčius pašto paslaugų rinkoje. Jais numatoma peržiūrėti universaliosios pašto paslaugos teikimo reguliavimą, praplėsti registruotų siuntų pristatymo būdus, įtvirtinti aukštesnius paslaugų kokybės reikalavimus ir sudaryti galimybes spartesnei inovacijų plėtrai bei skaitmenizavimui.
Žinoma, tokie siekiai „ant popieriaus“ skamba gražiai ir patraukliai. Tačiau realybėje tokie pakeitimai gali atsisukti kitu kampu. Jeigu nieko nebus daroma, greičiausia taip ir nutiks.
Išsamiau dekonstruoti Susisiekimo ministerijos teiginius dar tikrai bus laiko. Tą tikrai stengsiuosi daryti, kai pats įstatymo projektas bus pradėtas svarstyti Seime. Neatmesčiau galimybės, kad teks inicijuoti ir kitas procedūras – parlamentinę kontrolę bei užsakyti kaštų ir naudos analizę, kad nepriklausomi ekspertai parengtų išvadas dėl pokyčių strateginėje įmonėje „Lietuvos paštas“ ir kaip Susisiekimo ministerijos užmojai gali paveikti pašto paslaugų prieinamumą visiems mūsų valstybės gyventojams.
O kol kas Susisiekimo ministerijos pateikta informacija dėl universaliosios pašto paslaugos reguliavimo peržiūros, paslaugų kokybės reikalavimų pakeitimų ir spartesnės inovacijų plėtros skamba, kaip bandymai nuo bendrovės nuimti „naštą“, kad pašto paslaugos turi būti teikiamos visoje Lietuvos teritorijoje, nes tą numato dabar galiojantis įstatymas, ir „Lietuvos pašto“ pateisinimai dėl masinių darbuotojų atleidinėjimų.
