Klaipėdiečių aistras kaitinantis ligoninių sujungimas – itin svarbus visam Klaipėdos regionui, kuriame gyvena kone pusė milijono gyventojų, o vasarą suplūsta poilsiautojai iš visos Lietuvos. Procesas vyksta jau keletą metų, tačiau rezultatų kol kas nejuntama. Pabandykime pasidomėti, kodėl susidarė nė vieno netenkinanti situacija.
Kaip vyksta organizacijų sujungimas arba reorganizacija? Pats pirmasis žingsnis – regiono situacijos įvertinimas ir vizijos suformavimas. Nusprendžiama, kokia turėtų būti regiono ligoninė?
Klaipėdos regione norisi turėti šiuolaikišką, modernią ir pažangią ligoninę, galinčią pasirūpinti visos Vakarų Lietuvos pacientais. Norint ištobulinti konkrečią sritį, kur būtų galima teikti geriausią gydymą visos Lietuvos gyventojams – tarkime, sukurti infarktų ar insultų klasterį, kuriame dirbtų patys geriausi Lietuvos ir Europos specialistai, būtina imtis veiksmų – įvertinti sveikatos priežiūros sistemą regione.
Šiuo atveju – trys ligoninės, kurių dvi yra viena šalia kitos Klaipėdoje ir reabilitacijos ligoninė Palangoje. Visos jos turėjo skirtingus šeimininkus, administracijas ir, kažkuria prasme, iki tol konkuravo tarpusavyje dėl specialistų, paslaugų ir pacientų.
Sujungus į vieną organizaciją turėtų būti išlaisvintas ligoninių potencialas, optimizuotos sąnaudos ir teikiamos geresnės paslaugos. Taigi politinės valios ir strateginio sprendimo pasekmė – teko esamas ligonines sujungti. Teisine kalba – atlikti reorganizaciją sujungimo būdu. O kad būtų dar geriau – prie sujungtų ligoninių, kaip dalininkas prijungtas ir Klaipėdos universitetas. Taip sukurtos galimybės universitetui vykdyti mokslinius tyrimus, kurti naujas studijų programas ir prisidėti prie sveikatos sektoriaus gerinimo.
Vizija buvo labai graži, o politinis sprendimas strategiškai svarbiausias, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Sudėtingumas atsiskleidžia, kai įsigiliname į detales. Viena ligoninė priklauso savivaldybei, kita – valstybei, trečia – kitai savivaldybei. Palangos reabilitacijos ligoninė priklauso ministerijai, o pastatai – savivaldybei. Skirtingi dalininkai valdo ligoninę skirtingomis teisėmis. Rasti bendrą sutarimą išties sudėtinga.
Priėmus politinę valią, reikia nuodugniai įvertinti esamą situaciją: atlikti auditą, įvertinti organizacijos struktūrą, inventorizuoti turtą, personalą, finansus ir kt. Matant aiškią situaciją, galima parengti reorganizacijos planą ir numatyti būtinuosius kaštus. Tik tada, kai turime viziją, politinę valią, įvertintą faktinę situaciją ir planą su reikalingais kaštais, galima pradėti procesą. Tai labai rimtas, sudėtingas, atsakingas, brangus ir labai svarbus proceso etapas, nuo kurio priklauso galutiniai rezultatai. Šiame procese turėjo būti vykdoma politinė kontrolė ir stebima, kaip vyksta pasirengimo procesai, ar visi parengiamieji darbai atliekami laiku, kokios nenumatytos kliūtys kyla sujungimo metu ir kaip jas spręsti.
Kaip gi vyko šis procesas Klaipėdoje? Buvo sukurta graži vizija ir priimta tvirta politinė valia ir, deja, politikai čia darbą ir baigė. Esą mes darbą baigėme, o toliau – vadovų reikalas! Tai – reorganizaciją palaikiusių politikų neatsakingumo pavyzdys. Jeigu priimtas strateginis sprendimas, tai privalu ir stebėti, kaip jis vyksta bei siekti, kad viskas būtų užbaigta sklandžiai.
Tuometiniai vadovai palikti nežinioje ir „maitinami” pažadais: „ministerija tikrai duos reikiamus milijonus, jūs tik įvykdykite politinę valią“. Niekam neaišku nei kaip, nei kas, nei ką. Vadovai atitinkamai ir sureagavo: vienas pasitraukė į užtarnautą poilsį, o kitas – išėjo į atsargą, pailsėjo ir buvo paskirtas vadovauti miesto poliklinikai. Panašu, kad pailsėjęs vadovas dirba tikrai gerai – poliklinikoje juntamas teigiamas pokytis.
Politiškai sujungtos ligoninės liko be „galvos” ir visiškoje nežinioje. Kad ligoninė veiktų, kažkam visgi pavyko įkalbėti vakarietiškos patirties turintį specialistą imtis vadovavimo. Negirdėjau, tačiau manau, kad jį priviliojo frazėmis: „Čia svarbus ir ambicingas projektas, reikšmingas Lietuvai ir Klaipėdos regionui. Tu tik ateik, įdiek vakarietišką praktiką, o viską, ko reikės mes duosim!”. Žmogus patikėjo. Deja, realybė pasirodė niūresnė…
Vakarietiška patirtis, pradedant nuo vakarietiškų atlyginimų, sukėlė politikams „mentalinius spazmus”, žadėti milijonai pasiklydo ministerijų koridoriuose ieškodami mistinių planų, o esamas vadovas paliktas vienas nežinios lauke, be garantijų, be palaikymo, su milžiniška atsakomybe.
Bandymas surasti sprendimus kalbant su politikais LR Seimo Sveikatos reikalų komitete baigėsi visišku fiasko. Komiteto vadovo elgesys ir retorika ne kartą vertė kilstelti antakį. Jo kolegos kaip susitarę kartojo: „Niekas niekam nieko nežadėjo ir baikit politikuoti, dėl visko kalti buvę vadovai! Jūs rašykite planus, mes juos įvertinsim ir galbūt duosime pinigų. Galbūt. Pinigų mes tikrai turime, net 50 milijonų, bet jūs rašykite planus. O jeigu nepatinka, tai sumažinkite atlyginimus!”.
Buvusių vadovų kaltinimas dėl to, kad darbuotojams padidino atlyginimus ir kritika dėl atlyginimų didinimo bandant išlaikyti darbuotojus skamba taip, tarsi už politikų sprendimus turėtų sumokėti patys darbuotojai. Įdomus požiūris į regiono pacientus.
Klaipėdos ir Palangos merams, išreiškusiems rūpestį ir susirūpinimą buvo atsakyta be užuolankų – sėdėkit tyliai ir neaiškinkit, ką reikia daryti! Ką jau kalbėti apie į sostinę atvykusių slaugytojų atstovų nuomonę – jų visai nesiteikė išklausyti. Girdi, nėra apie ką diskutuoti su slaugutėmis.
Vilties, kad artimiausiu metu kažkas pasikeis nėra daug, nes per mažai politikų, kuriems tai rūpi. Iš penkių politikų, kurie buvo išrinkti Klaipėdos vienmandatėse apygardose (arba save laiko klaipėdiečiais) komiteto posėdyje dalyvavo tik du. Tačiau nevalia pasiduoti ir reikia tikėtis, kad kažkas pasikeis ateityje. Galbūt atsiras politikų vykdomojoje valdžioje, kurie nepabijos priimti strateginius sprendimus ir Klaipėdos regiono pacientai sulauks kokybiškų, modernių paslaugų, kurių nereikės laukti eilėje metus.
