Kristupas Vaitiekūnas yra LSDP Vilniaus miesto skyriaus narys
Plačios diskusijos, kurios dabar vyksta dėl papildomų kasmetinių 400 mln. eurų gynybai gal ir nėra blogas dalykas. Tačiau kiek tai yra bandymas strategiškai spręsti valstybei iškilusią egzistencinę problemą, o kiek tai tėra valdančiųjų PR akcija?
Visų pirma, tokia suma valstybės mastu nėra tokia jau didelė, kad jos „suradimui“ būtų reikalingas toks visuotinis įsitraukimas su krūvom pasiūlymų, diskusijų, derybų ir ginčų.
Ir jeigu, valdančiųjų nuomone, tai tikrai padės pasiekti, kad būtume saugūs, tai apie ką mes čia diskutuojam ir ko delsiame? 400 mln. EUR per metus, tai viso labo 12 Eur per mėnesį „nuo galvos“, tad nebūkim juokingi su šiuo cirku.
Antra. Papildomi 400 mln. Eur kasmet tikrai nėra pakankami norint iš esmės pakeisti šalies gynybinį potencialą ir saugumo situaciją regione. Norint atgrasyti priešą ir išvengti Mariupolio griuvėsių ir Bučos skerdynių Lietuvoje, reikia milijardų.
Dešimties, gal penkiolikos, o gal ir dar daugiau ir jų reikia ne trupinėliais per kelis dešimtmečius, o visų ir dabar! Kol šie pinigai bus išleisti, kol užsakymai bus įvykdyti, kol įranga bus pristatyta ir kol žmonės bus surinkti bei apmokyti praeis mažiausiai 3 – 5 metai. Tai būtų strateginis egzistencinės problemos sprendimas.
Jeigu investuosime nedideles, kad ir racionaliai paskaičiuotas, sumas kiekvienais metais, tada ir efekto galime tikėtis tik kažkur neapibrėžtai tolimoje ateityje. Tai ne problemos sprendimo kelias, tai buhalterinis problemos sprendimo imitavimas ir fatalistinis lošimas savo likimu.
Tad ar visa tai, kas yra sukurta per 34 metus, verta keliolikos milijardų, ar stumiam viską ant geopolitinės ruletės ir tikimės, kad Putinas išsuks kitą prizą?
Man atsakymas akivaizdus, todėl siūlau imtis strateginio problemos sprendimo.
Vienintelis realus pasirinkimas, užtikrinantis milijardinį pinigų srautą čia ir dabar yra skolinimasis. Skolintis galima daugybe formų ir tai nėra blogai.
Lietuvos valstybės skola sudaro apie 27 mlrd. EUR, arba 37 % nuo BVP ir tai yra vienas mažiausių rodiklių tarp ES šalių. Akivaizdu, kad pasiskolinę dar pusę ar net antra tiek vis tiek būtume tarp mažiausią santykinį įsiskolinimą turinčių valstybių, o skolos našta netaptų nepakeliama.
Žinoma, už smarkiai išaugusią skolą reikėtų mokėti palūkanas, o suėjus terminui skolą grąžinti. Dėl optimalaus skolos finansavimo būdo galima diskutuoti.
Mano nuomone, reikėtų padėti į šalį planus dėl pelno mokesčio ir ypač PVM didinimo.
Jau kartą sprendėme krizę „laikinai” didindami PVM. Krizė baigėsi, o padidintas PVM taip ir liko. Taip būtų ir šįkart. Siūlymas atsisakyti neefektyvių lengvatų yra geras, bet nepakankamas.
Didžiąją dalį reikėtų surinkti iš naujo, atskiro ir tikslinę paskirtį turinčio mokesčio. Toks atskyrimas padėtų užtikrinti, kad surinkti pinigai būtų naudojami tik šios skolos finansavimui, o geopolitinei situacijai pasikeitus ir skolą grąžinus šio mokesčio neliktų. Mokėti tokį mokestį turėtų kiekvienas galintis dirbti, o darbdaviai „primesti“ dar tiek pat.