Tėvai nesuprato, kodėl jų vaikui nesiseka mokykloje, tad nuolatos vadindavo tinginiu. Gerai besimokanti paauglė buvo palikta antrus metus – lietuvių kalbos mokytoja be pasigailėjimo jai rašydavo blogiausius pažymius. Kita mergaitė, grįžusi į namus, savo mamai parodė į skutus suplėšytą diktantą – buvo įsitikinusi, kad už šį darbą jai vis tiek parašys 1.
Šie mokiniai nėra aplaidūs, nesistengiantys mokytis ar negabūs – atvirkščiai. Jų intelektas yra toks pats, kaip ir kitų bendraamžių, ar net aukštesnis. Vienas skirtumas: juos vienija disleksija – specifinis skaitymo sutrikimas, pasireiškiantis apsunkintu skaičiais ar raidėmis išreikštos informacijos priėmimu ir analizavimu.
Spėjama, kad šiuo metu apie 50 tūkst. Lietuvos moksleivių yra paliesti disleksijos sutrikimo. Tai reiškia, kad kiekvienoje mokyklos klasėje galimai yra maždaug 3-5 vaikai, kuriems dėl disleksijos gali kilti mokymosi sunkumų.
Akivaizdu, kad problema ryški ir plataus masto, tačiau mūsų šalyje ne tik stokojama suvokimo ir žinių apie disleksiją – šis ypatumas lydimas stigmos.
Kalbėjau su viena korepetitore dirbančia mokytoja, kuri pasakojo iškart pastebėjusi, kad nauja jos mokinė negali mokytis įprastu būdu. Ji švelniai apie tai įspėjo tėvus. Paaiškėjo, kad mokykloje pedagogai visiškai nesigilino, kas mergaitei yra, tiesiog rašydavo blogus pažymius. Korepetitorė pasiūlė tėvams atlikti disleksijos tyrimą. PPT Psichologinė pedagoginė tarnyba tokį trimą atlieka nemokamai, tačiau tenka laukti ilgoje eilėje. Tuo tarpu privačiai diagnostika atliekama nuo 100 Eur, tačiau formaliai privačių organizacijų įvertinimai nėra formaliai pripažįstami ugdymo įstaigų.
Tuo tarpu mano draugė su vyru jo dukrą išsiuntė mokytis į Didžiąją Britaniją – ten visai kitaip dirbama su tokį sutrikimą turinčiais vaikais. Lietuvoje ši mergaitė buvo užsidariusi, jautėsi silpnesnė, nepritampanti. Gerai, kad jos šeima turėjo pakankamai finansų išleisti mokytis ten, kur ji gali gauti reikalingą mokymą. Bet kiek yra vaikų, kurių tėvai neturi tokių galimybių?
Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos valstybinėse įstaigose tyrimai, kurie padėtų diagnozuoti disleksiją, yra neatliekami. Nepaisant to, kad specialistai kalba apie ankstyvosios diagnostikos svarbą.
Jei disleksija nebūna laiku nustatoma, vaikui gali susiformuoti sunkiai įveikiamos dalykinių žinių spragos, sumažėti motyvacija mokymuisi, atsirasti elgesio ir emocinių problemų, lydėti bejėgiškumas.
Tinkamo pedagogų dėmesio, pagalbinių mokymosi priemonių negaunantys vaikai dažnai negali pasivyti savo bendramokslių, tenkinasi prastesniais rezultatais. To pasekmės atsispindi ir liūdnai nuteikiančioje statistikoje: tik 1-2 proc. vaikų, turinčių disleksiją, įstoja į aukštąsias mokyklas.
Sveikintina, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija didina pedagogų padėjėjų skaičių. Tačiau prie kiekvieno vaiko nepastatysi pedagogo padėjėjo – tam nepakanka ir lėšų, ir fiziškai tiek mokytojų nėra Lietuvoje. Todėl svarbu ieškoti ir kitų alternatyvų, t.y, kompensacinių priemonių, kurios padėtų palengvinti disleksiją turinčių vaikų mokymąsi.
Viena iš išeičių – skaitmeniniai išmanieji tušinukai, kurie nuskenuoja tekstą ir jį įgarsina. Vaikui tušinuku perbraukus per sakinį, jis išgirsta, kas tiksliai jame parašyta.
Džiugu, kad Vilniaus Gedimino „Rotary“ klubo ir mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ iniciatyva šie rašikliai pirmąkart istorijoje pasieks dalį Lietuvos mokyklų. Tai yra unikali, šiuolaikiška pagalbinė priemonė disleksiją turintiems moksleiviams. Esu įsitikinusi, kad kiekviena Lietuvos gimnazija šių tušinukų turėtų turėti ne po vieną ir ne po penkis – jie ne vienkartiniai, turi išliekamąją vertę.
Tačiau pirmiausia svarbu, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atliktų tyrimą, kuris leistų aiškiai nustatyti, kiek šiai dienai yra moksleivių, kurie susiduria su disleksija. Žinodami tikslią statistiką, žinosime poreikį, ir atitinkamai galėsime efektyviau suteikti reikalingą pagalbą.
Tikiu, kad žingsnis po žingsnio Lietuvoje vis daugiau disleksiją turinčių vaikų turės prieigą prie skaitmeninių tušinukų ir kitų pagalbinių mokymosi priemonių.
Taip pat ir kiekvienas mūsų rašant elektroninius laiškus ar tekstus galime naudoti Meridiano šriftą, kuris yra draugiškas disleksiją turibtiems. Tai – vienas iš paprastų būdų, kaip galime mes, kaip visuomenė, parodyti savo solidarumą.
