Beveik prieš dvejus metus, dar prieš prasidedant konservatorių sugalvotai negalios reformai, sakiau, kad sistema nuo kojų statoma ant galvos, kai „reformuotas“ žmogaus neįgalumas nustatomas remiantis ne medicininiais, o socioekonominiais kriterijais. Tada klausiau, ar vietoj socialinės ir medicininės pagalbos žmogui bus teikiama atvejo vadybininko priežiūra? Ar vietoj žadėtos neįgaliųjų integracijos bus vykdoma totali liberalizacija?
Reforma prasidėjo, ir dabar akivaizdu, kad mano nuogąstavimai pildosi. Žmonių su negalia gyvenimas ne tik nepalengvėjo, bet naujoje negalios nustatymo sistemoje jie tiesiog yra verčiami patys kovoti už save. Ar toks ir buvo negalios reformos tikslas?
Socialinių reikalų ir darbo ministerija giriasi, kad Lietuvoje ženkliai sumažėjo neįgaliųjų. Kurgi nesumažės, kai tiek daug žmonių su rimtomis sveikatos problemomis ne medikų, o valstybės tarnautojų buvo pripažinti pakankamai sveiki ir neteko valstybės paramos! Juk dar prieš reformą, ką tik atsistatydinusios ministrės komanda akcentavo negalios sistemos optimizaciją, t.y., siekį sumažinti neįgaliųjų skaičių, apkarpyti jų gaunamas išmokas…
Didžiausia problema – kad medikai ir medicinos ekspertai buvo pašalinti iš dalyvavimo negalios nustatymo ar jo apskundimo procese. Dabar valstybės tarnautojai gauna išrašą iš šeimos gydytojo ir sprendžia dėl žmogaus neįgalumo lygio. Labai gražiai pasivadinusi Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra, deja, daugiau dirba su popieriais, o ne pačiais žmonėmis. Teoriškai, esant poreikiui, ji gali užsakyti medicininę ekspertizę, bet pati agentūra pripažįsta, kad niekada jos neužsako.
Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkė pabrėžia, kad gavusi žmonių su negalia skundą dėl neteisingo negalios nustatymo, komisija sprendžia grynai procedūrinius, o ne medicininius klausimus. Ir tada kyla klausimas, kokia tokio apskundimo prasmė?
Žmonės su negalia šioje naujose sistemoje tikrai turi pakovoti už save, ir dar turi būti labai kompetentingi, kad apgintų savo teises. Negalios reformos autoriai giriasi neva realizuotu vieno langelio principu, bet kad žmogus bent pabandytų apginti savo teises, turi rašyti net kelis skundus… Iš pradžių – agentūros direktoriui, po to – ginčų komisijai, o po to dar gali ir teismui… Pati komisijos pirmininkė pripažino, kad tvarka labai neteisinga tų, kurie ją skundžia, atžvilgiu.
Plika akimi matyti, kad reformai nepasirengta, įstatymo projektas buvo skylėtas, tad ir įstatymas paliko kiauras… Jame pernelyg daug nuorodų į poįstatyminius teisės aktus, o tai ženklas, kad planuota reforma yra tiesiog prasta.
Savivaldybės skundžiasi ne viena bėda – kad reforma įgyvendinama chaotiškai, terminai neaiškūs, nuolatos kaitaliojami, trūksta detalaus reformos įgyvendinimo grafiko. SPIS (socialinės paramos šeimai sistema) prie vykdomų negalios sistemos pokyčių tinkamai nepritaikyta ir neveikia. Trūksta poįstatyminių aktų arba jie neparuošti įgyvendinimui. Pagalbos žmonėms su negalia planai tokie sudėtingi arba taip atitrūkę nuo tikrovės, kad net savivaldybių darbuotojams sunku susigaudyti, o ką jau kalbėti apie pačius neįgaliuosius.
Ministerijai planuojant reformą sakiau, kad neapgalvotos reorganizacijos paslaugą nutolina nuo žmogaus, nes optimizuojama, centralizuojama žmogaus, tiek paslaugos gavėjo, tiek paslaugą teikiančio darbuotojo, sąskaita. Dabar tai patvirtina ir pati ginčų komisijos pirmininkė. Ji teigia, kad pradėjus negalios reformą, sistema prie žmogaus ne priartėjo, o nutolo.
„Didžiausias“ reformos pasiekimas yra tai, kad neįgaliesiems sudarytos visos įmanomos kliūtys sulaukti pagalbos. Net ginčų komisija yra sunkiai pasiekiama – ji trečiame aukšte, o lifto nėra. Lyg žmonėms, kurie kreipiasi dėl negalios nustatymo ar apskundimo, sakytų „nėra reikalo čia vaikčioti ir skųstis!“. Turintiems rimtų sveikatos problemų, fizinių ir emocinių jėgų labai daug reikia tiesiog kasdienybėje, o pastangos įrodinėti agentūroms, komisijoms ar teismams, kad esi neįgalus, atima tikrai daug laiko, energijos ir tos pačios sveikatos.
