Pastaruosius metus Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta privačios klinikos bei plečiasi jau veikiančios. Privatų verslą remiantys dabartiniai valdantieji – konservatoriai ir liberalai – dėl to ploja rankomis, bet paprastam piliečiui tie plojimai nesukelia teigiamų emocijų. Gyventojų skepticizmas dėl privačių klinikų plėtros yra lengvai paaiškinamas.
Pirmiausiai dėl to, kad privačios klinikos reikalauja už paslaugas mokėti iš kišenės, nors gydytojas, į privatų verslą atėjęs iš valstybinės poliklinikos, dėl darbdavio pasikeitimo nepradeda dirbti kaip nors kitaip.
Daugelis pensininkų, nedideles algas gaunančių žmonių arba šeimos auginančios daugiau vaikų dažniausiai negali sau leisti gydytis privačiai. Tuo tarpu daugėjant privačių gydytojų, gyventojams vis ilgiau tenka laukti gyvybiškai būtinų konsultacijų.
Privatininkai dažniausiai steigiasi miestuose arti ligoninių, o kaimiškieji rajonai bei skurdesnieji miestų pakraščiai nukraujuoja, tampa medicininėmis dykumomis. Jų gyventojams darosi sudėtinga laiku gauti gydymą.
Neigiamos medicinos privatizavimo pasekmės gyventojų atžvilgiu yra akivaizdžios. Privatininkas, investuodamas pinigus į mediciną, siekia ne gyventojų sveikatą sustiprinti, bet pirmiausiai susigrąžinti investicijas su pelnu. Pelnui generuoti reikia pajamų padidėjimo, kuriam, savo ruožtu, reikalingi iš paciento gaunami pinigai.
Privačioms gydymo įstaigoms paranku kurtis arti valstybinių ligoninių tiek dėl to, kad dažnas privačioje klinikoje gydytojas, yra ir valstybinės ligoninės darbuotojas, o kaimiškųjų rajonų bei skurdesniųjų miestų rajonų vengiama, nes tų teritorijų gyventojai dažnai neturi pakankamai pinigų net būtiniausiems poreikiams tenkinti ir, tuo labiau, neišgali susimokėti už privačių gydytojų konsultacijas.
Vyresnės kartos žmonės gerai atsimena, kaip privatizacija išsprendė sovietmečiui būdingą maisto ir pramoninių prekių trūkumą, taip pat dėl deficitinių prekių besidriekusių eilių parduotuvėse problemą. Atsimenantiems prieš kelis dešimtmečius vykusius pokyčius, o tuo labiau tiems, kurie tiki, kad rinka sugeba išspręsti visas paklausos ir pasiūlos suderinimo problemas, sunku suprasti, kodėl medicinos privatizacija veikia atvirkščiai – tik ilgina eiles pas medikus, net lyginant su situacija sovietmečiu.
Kodėl taip yra? Pirmiausiai, gydytojų skaičius Lietuvoje priklauso ne nuo privatininkų ar valstybinių poliklinikų vadovų aktyvumo, o nuo medikų rengimo universitetuose. Gydytojas universitete ruošiamas apie 10 metų, o tai reiškia, kad naujai atsidariusi privati klinika sau darbuotojus gali prisivilioti tik iš veikiančios valstybinės įstaigos. Medicinos privatizavimas nekeičia gydytojų Lietuvoje skaičiaus, o tik juos perskirsto tarp paslaugų teikėjų.
Antra, pacientas, mokantis privatininkui iš savo kišenės, dažniausiai reikalauja geresnės nei valstybinėje poliklinikoje paslaugos. Gydytojas, dar vakar dirbęs valstybinėje įstaigoje, negali staigiai pradėti dirbti profesionaliau, bet gali pacientui skirti daugiau laiko. Pailgintas konsultacijos laikas reiškia, kad per darbo dieną priimama mažiau pacientų, o tai ilgina laukimo eiles.
Trečia, dauguma medikų privačioje gydymo įstaigoje dirba pusės ar tik ketvirčio etato krūviu ir tuo pat metu išlaiko bent dalį etato valstybinėje įstaigoje. Darbas dvejose, o dažnai ir daugiau darboviečių, neprisideda prie geros mediko savijautos, be to, mažina bendro laiko, skiriamo pacientams, trukmę. Užtrunka gydytojo darbo vietos parengimas darbui ir jos sutvarkymas. Gydytojo kelionė tarp darboviečių trunka nuo keliasdešimt minučių iki kelių valandų, kai važiuoja į kitą miestą.
Keliose darbovietėse dirbantis gydytojas kasdien nuo valandos iki kelių sugaišta laiką, kurį anksčiau skirdavo pacientams. Tuo tarpu visuomenei senėjant sveikatos paslaugų poreikis tik didėja. Kartu – ir patekimo pas gydytojus eilės.
Naujo gydytojo parengimas trunka apie 10 metų, todėl Lietuva negali greitai padidinti gydytojų skaičiaus. Vis dėlto, jei nuoširdžiai norime išsaugoti gyvybes, dabar prarandamas dėl laiku nesuteikto gydymo, privalome peržiūrėti nevaldomus medicinos privatizacijos procesus ir jų poveikį mūsų žmonių sveikatai.
Vienas iš privatizacijos daromos žalos mažinimo greit įgyvendinamų ir jokių valstybės išlaidų nereikalaujančių veiksnių yra valstybės finansavimo susiejimas su gyventojų mokėjimu už paslaugas. Šiandien privati gydymo įstaiga gali gauti valstybės (privalomojo sveikatos draudimo) lėšas, nepriklausomai nuo to, kiek iš savo kišenės susimoka pats pacientas. Privatininkas finansuojamas dvigubai ir tai jam leidžia didesniais atlyginimais persivilioti gydytojus iš valstybinių įstaigų.
Vietoje neefektingo biudžeto pinigų ištaškymo reikia įvesti tvarką – panaikinti privatininkų medicinoje subsidijavimą valstybės lėšomis. Gydymo įstaigos turėtų dirbti pagal principą: nori gauti valstybės finansavimą – neimi priemokų iš pacientų, imi pinigus iš paciento – negauni pinigų iš biudžeto.
Suprantama, kad privatininkai priešinsis tokiam veiksmui, o juos, tikėtina, palaikys laisvosios rinkos proteguotojai. Kita vertus, laisvosios rinkos šalininkai neturėtų apsimesti, kad nežino, jog privataus verslo subsidijavimas prieštarauja laisvosios rinkos principams, kad daugelyje Europos šalių, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Vokietijoje, valstybės lėšas gaunančios gydymo įstaigos negali laisvai nusistatinėti priemokų. Lietuvoje valstybinėms įstaigoms priemokas nusistatinėti draudžiama, valstybės įstaigose dirbantys medikai, bandantys prisidurti paciento sąskaita, yra baudžiami, o privatininkams viskas leidžiama.
Ne paslaptis, kad priemokas gaunančių privačių medikų paslaugomis dažniausiai naudojasi turtingieji šalies gyventojai. Sutvarkius valstybės finansavimą, šiam gyventojų sluoksniui privačios paslaugos, tikėtina, pabrangs ir tai sumažins šios grupės privačių paslaugų vartojimą. Kita vertus, sumažėję privačiai teikiamos paslaugos ir už jas mokamų pinigų srautai paskatintų dalį medikų grįžti į valstybinę mediciną. Visa tai išspręstų Lietuvos žmones labai varginančių, jų sveikatą žlugdančių ir vis ilgėjančių eilių pas medikus problemą.
