Sveikatos ministras Arūnas Dulkys prieš metus pareiškė, kad atrado raktą, leidžiantį išspręsti bene didžiausią šiandienos sveikatos apsaugos sistemos problemą – eiles. Iki tol eilių statistika buvo sudaroma pagal pačių gydymo įstaigų pateikiamus duomenis, bet nuo šiol esą bus matomas tikras vaizdas apie padėtį gydymo įstaigose. Viską išspręs Švieslentė: esą ji leis priimti duomenimis pagrįstus sprendimus, identifikuoti problemas, tokias kaip konkrečių gydymo įstaigų paslaugų prieinamumas, gydytojų priėmimo laiko išdėstymas, konkrečių specializacijų medikų trūkumas.
Nežinau, kiek kainavo to „rakto“ gamyba, bet stebuklas neįvyko ir problemos neišsisprendė. Prie išankstinės pacientų registracijos (IPR) sistemos prisijungė ir teikia informaciją tik menka dalis įstaigų. Pavyzdžiui, „švieslentėje“ matyti, kad iš pirminės sveikatos priežiūros įstaigų Vilniaus mieste prisijungė tik 30 įstaigų iš 65, Kaune – 29 iš 42, Klaipėdoje 18 iš 25, o Panevėžyje 17 iš 26.
Ir tik apie trečdalis vizitų registruoti per IPR sistemą. Nors „švieslentės“ informacija nuolat atnaujinama, realios situacijos ji toli gražu neatspindi. Jau metus veikianti sistema ministro pažadų neišpildė. Kodėl įstaigos taip nenoriai jungiasi į sistemą? Kokių sprendimų dabar griebsis ministras, kai jau tapo akivaizdu, kad sprendimas, turėjęs išspręsti visas problemas, neveikia?
Ką daryti, kad pagaliau pamatytume tikrąjį vaizdą, kur driekiasi eilės, kokie didžiausi sveikatos įstaigų poreikiai, ko trūksta pacientams? Nesuprantu, kodėl Valstybinė ligonių kasa, pasirašydama sutartis dėl apmokėjimo už paslaugas, negali įpareigoti sveikatos įstaigų prisijungti prie IPR sistemos ir skelbti joje informaciją. Tačiau ir tokia prievolė problemos iki galo neišspręs.
Pagrindinė sistemos šlubavimo priežastis – medikų trūkumas, netolygiai prieinamos sveikatos paslaugos. Atsidarę e. sveikatos portalą matome laiką, kada galima užsirašyti į priėmimą pas specialistus, tačiau prie kai kurių gydytojų sunku „prasibrauti“, reikia kantriai laukti ir budėti ne vieną savaitę.
Pavyzdžiui, Kaune priėmimo pas gastroenterologą teks laukti tris mėnesius, pas fizinės reabilitacijos specialistą – du mėnesius, o kiti išvis neprieinami: jei bandysite užsirašyti pas pulmonologą, psichiatrą, vaikų specialistus – alergologą, dantukų gydytoją, kalbos korekcijos specialistą – išvysite atsakymą: „Šiuo metu nėra laisvų vizitų laikų, prašome kreiptis telefonu“.
Toks vaizdelis Kaune, o mažose savivaldybėse situacija dar liūdnesnė. Jei nori anksčiau patekti pas specialistą, turėsi už paslaugą susimokėti.
Paklauskite bet kurio gydymo įstaigose besilankančio žmogaus, kokia didžiausia sistemos problema – visi atsakys: patekti pas specialistus. Nors niekas neatšaukė reikalavimo, kad neturėtume laukti ilgiau nei savaitę, kai prašomės pas šeimos gydytoją, ir ne ilgiau nei 30 dienų – pas specialistą, tačiau akivaizdu, kad niekas nepaiso šio reikalavimo. Dėl gražių reikalavimų gydytojų nepadaugėja.
Valstybės kontrolė konstatavo, kad „ministerija neturi objektyvios informacijos apie eiles ir jų tendencijas, susidarymo priežastis, taigi negali suplanuoti veiksmingų priemonių, kaip jas mažinti, be to, neanalizuoja priimtų priemonių įtakos eilių kitimui. Eilių mažinimo priemonės norimų rezultatų nepasiekia, nes nesprendžiamos esminės pacientų srautų, e. sveikatos veikimo, sveikatos priežiūros specialistų struktūros disbalanso ir kt. problemos.“ Susidaro įspūdis, kad ministerija, formuodama jaunų medikų poreikį, nė nevertina situacijos regionuose, nesuka sau galvos dėl dirbančių specialistų amžiaus vidurkio, krūvių, karjeros galimybių.
Gydymo įstaigų vadovų ir merų galimybės privilioti specialistus – labai ribotos, o įstaigų ir regionų tarpusavio varžybos – nebūtinai į naudą pacientams. Paslaugų deficitas stumia žmones rinktis privačių gydymo įstaigų paslaugas arba… gydytis patiems. Tokie pacientai kreipiasi tik tada, kai nebepaeina, delsimas gali kainuoti gyvybę, o užleistų ligų gydymas ir valstybei kainuoja daug brangiau, jeigu gydyti dar ne per vėlu.
Joks vienas magiškas „raktas“ visų problemų neišspręs. Tačiau e. sveikatos, skaitmeninio aptarnavimo galimybes būtina plėsti ir diegti daug sparčiau. Ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija mums primygtinai rekomenduoja plėtoti e. sveikatos infrastruktūrą. Jeigu Valstybės kontrolė iš naujo patikrintų, kaip įgyvendinamos esminės e. sveikatos priemonės, turėtų liūdnai konstatuoti, kad jos ankstesnių rekomendacijų niekas nepaiso.
