Dar visai neseniai, XX a. devintajame dešimtmetyje, Vakarus ir vėliau visą pasaulį buvo apėmusi globalios prekybos manija. Neoliberalizmo vedliai skelbė, kad žmonių gyvenimo lygis ir demokratinės institucijos stiprės tada, kai pasauliniai prekybos centrai bus išlaisvinti nuo valstybių įsikišimo.
Tai, anot jų, turėjo ne tik apsaugoti pasaulį nuo karo, bet taip pat priversti užkietėjusias diktatūras persiorientuoti į demokratiją. Didžiausią naudą iš šios globalistinės prekybos tvarkos, be abejo, gavo Vakarai. Žaliavos buvo išgaunamos Afrikoje, fabrikai stovėjo Azijoje, o Vakaruose įsikūrę verslai pigiai ir greitai užsidirbo milžiniškus dividendus. Tokia štai buvo realybė.
Vis dėlto, ši era priėjo liepto galą – verčiame naują tarptautinės prekybos lapą. Didžiosios pasaulio diktatūros ne tik išsilaikė, bet ir sustiprėjo, o Vakarų ekonominė priklausomybė nuo jų tapo vienu opiausių šiandienos geopolitinių iššūkių. Rytų, Pietryčių Azijos šalyse susiformavo stiprios, modernios ekonomikos, o jų gaminami produktai pasiekė aukštą kokybės lygį ir pradėjo konkuruoti su vakarietiška produkcija.
Antai pažvelkime į Kiniją – ši šalis savo veiksmais ir augančia įtaka pasaulyje paneigė lig šiol vyravusią globalistinę pasaulio ekonomikos sistemą. Kinija ne tik masiškai investuoja į savo ekonomikos stiprinimą ir visais būdais stengiasi iškraipyti tarptautinį bendradarbiavimą, bet taip pat akivaizdžiai siekia susilpninti Vakarų ekonominę galią. Todėl Vakarų šalys nebegali sau leisti naiviai tikėti laisvos rinkos ideologija.
Jeigu mes norime išsaugoti Europos pramonę ir ekonominę nepriklausomybę, reikia atsikratyti laisvos rinkos ideologijos ir kuo skubiau pereiti į gynybinį režimą. Kitaip tariant, turime pasirūpinti, kad mūsų ekonomika būtų apsaugota nuo autoritarinių režimų valdomų, valstybiniais pinigais išlaikomų, darbuotojų teisių ir aplinkosaugos reikalavimų nesilaikančių gamintojų. Tai – vienintelis kelias, jeigu išties norime užtikrinti, kad ES pramonė išliktų konkurencinga.
Tad ką turėtume daryti jau dabar, kad ES pramonė ne tik apsigintų nuo konkurencijos iš JAV ir Pietryčių Azijos, bet pasiektų proveržį?
Pirmiausia, turime pasirūpinti, kad mūsų švietimo sistema paruoštų kuo daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurie galėtų savo rankomis prisidėti prie industrijos revoliucijos. Taigi turime pradėti orientuoti švietimo sistemas į modernių technologijų plėtrą. Antra, turime pasirūpinti, kad ES pramonė turėtų įperkamos energijos. Jeigu energija ES kainuos brangiau nei konkuruojančiuose pasaulio regionuose, mūsų pramonė bus palikta merdėti. Todėl svarbu užtikrinti, kad energijos kainos būtų konkurencingos. Trečia, turime palengvinti priėjimą prie pigaus kapitalo – tai leistų inovatyvioms įmonėms greičiau augti ir kurti darbo vietas. Todėl gilesnė ES kapitalo rinkų integracija turėtų tapti vienu svarbiausių ES politikos prioritetų šiandien. Ketvirta, turime siekti valdomos imigracijos sistemos, kuri suteiktų kvalifikuotiems užsienio valstybių piliečiams galimybę atvykti į ES valstybes, dirbti ir integruotis.
Bene svarbiausia ES pramonės augimo sąlyga – įperkama energija. Pastarieji keli metai parodė, kad energetikos strategija privalo būti atnaujinta. Tai ypač svarbu siekiant įgyvendinti išsikeltus Žaliojo kurso tikslus, mat sklandus perėjimas prie žaliosios ekonomikos pareikalaus milijardinių investicijų į atsinaujinančią energetiką. Šių investicijų, deja, pačios valstybės narės, išskyrus pavienius atvejus, yra nepajėgios skirti. Taip pat reikalingos investicijos į tarpnacionalinius energijos pralaidumo koridorius, kurie leistų užtikrinti mažesnę energijos kainą. Štai čia reikalingi nauji ES finansavimo mechanizmai, o jei jų nebus – šių investicijų kaina kris į energijos tarifą, kurį mokės kiekvienas vartotojas..
Reikia pažymėti, kad ES jau įvertino klaidas, padarytas per energetikos krizę. Antai buvo priimta ES elektros rinkos reforma, kuri ateityje leis išvengti tokių kainų šuolių, kuriuos matėme energetikos krizės metu. Ši reforma neleis pasikartoti situacijai, kuomet energetikos įmonės krovėsi milžiniškus pelnus iš vartotojų kišenės.
Vis dėlto, siekdami suvaldyti energijos kainas turime atlikti ir kitus svarbius namų darbus. Pirma, turime siekti decentralizuotos energijos generacijos. Taigi turime skatinti vartotojus tapti energijos gamintojais bei pasirūpinti, kad gaminantys vartotojai turėtų kaupiklius, kurie leistų suvaldyti nenumatytus kainų šuolius. Antra, turime nuolat investuoti į elektros tinklus ir infrastruktūrą. Trečia, turime siekti energetinės nepriklausomybės, taigi, investuoti kur kas daugiau į atsinaujinančius išteklius, nes tik tokiu būdu ES galės tapti energijos eksportuotoju.
Tačiau svarbiausia ES – pripažinti, kad globalizmo burbulas sprogo ir ES privalo pereiti į ekonominio nacionalizmo režimą. Nors tarifų karai neša nuostolius ir mums, privalome apginti savo pramonės šakas nuo konkurentų, kurie gali sau leisti nesilaikyti aplinkosauginių reikalavimų, gali gauti nepalyginamai didesnes investicijas iš valstybės ir nesilaikyti elementarių darbuotojų orumo ir žmogaus teisių standartų. Jeigu neapginsime savo pramonės šakų nuo pigių produktų iš konkuruojančių regionų antplūdžio, būsime priversti stebėti, kaip ištisos ES pramonės šakos – tiek atsinaujinanti energija, tiek automobilių pramonė, tiek chemijos bei apdirbamoji pramonė – paprasčiausiai žlugs.
