Senatvės pensijų lygis Lietuvoje, palyginti su žmonių pajamomis prieš pensiją, yra vienas žemiausių ES. O vidutinė pensija praėjusiais metais išliko žemiau skurdo rizikos lygio. Per mažas sveikatos apsaugos sistemos finansavimas: trūksta gydytojų ir slaugytojų, tuo tarpu pacientų priemokos Lietuvoje yra vienos aukščiausių ES. Ir tai tik kelios išvados, kurias paskelbė Europos Komisija (EK) savo ataskaitoje.
Artėjant kadencijos pabaigai, manau, galima drąsiai sakyti, kad toks yra keturių metų valdančiųjų darbo rezultatas – tiesus kelias į skurdą. Mokesčių reforma nepriimta, be to, kyla grėsmė, kad Lietuva negaus beveik 4 mlrd. eurų iš Europos Sąjungos (ES), kadangi neįgyvendintos reikiamos reformos. Be to, anot Valstybės kontrolės, gali būti, kad Lietuva nespės panaudoti 71 mln.eurų, skirtų Rail Baltica gekežinkelio transporto projektui, kadangi šis vėluoja penkerius metus. Kelių būklė Lietuvoje apskritai apverktina: jeigu anksčiau sakydavome, kad reikia saugotis Lenkijos kelių, tai dabar reikėtų sakyti, kad apsaugok Viešpatie nuo Lietuvos kelių ir griūnančių tiltų.
Be to, Lietuvos viešojo susisiekimo sistema yra nepatraukli – tai lemia žemiausią naudojimąsi viešuoju transportu ES ir dar labiau apsunkina prieigą prie viešųjų paslaugų ir darbo vietų, ypač kaimiškose ir nutolusiose vietovėse, o skirtumai tarp regionų ir be to yra milžiniški. Koks buvo Susisiekimo ministerijos ir ministro indėlis?
Rūpestis regionais, kaip visada, išlieka tik popieriuje ir politikų kalbose, ypač prieš rinkimus. O tikrovėje savo burbuluose užsidarę politikai nelabai skuba iš tikrųjų pasirūpinti regionais. Juk net ministrė pirmininkė sakė, kad jos „kalėdojimas“ rinkimų metu nelabai pakeistų situaciją jai kaip kandidatei į prezidentus. Tačiau gal ji, nuvažiavusi į vieną ar kitą labiau nuo sostinės nutolusi miestelį ar kaimą, pamatytų tikrąją Lietuvą, o ne tik Vilniaus blizgesį.
Nes valstybė – tai ne tik draugai, draugų draugai ir giminės, visada pritariamai linkčiojantys galva. Valstybė – ir, pavyzdžiui, penktadalis Lietuvosžmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Regionai tuštėja, žmonės bėga iš kaimų, nes ten nėra nei darbo vietų, nei tinkamų paslaugų, nei infrastruktūros, tad mėginama kraustytis į didmiesčius. Arba emigruojama iš šalies.
O kas belieka, kai per trejus metus beveik trečdaliu sumažėjo tarpmiestinių maršrutų, kai jis tiesiog tyliai miršta, o kartu su juo žmonėms paslaugos tampa neprieinamos. Kas iš skambių frazių apie centralizavimą ir optimizavimą, jeigu žmonės paprasčiausiai negali jų pasiekti?
Bet valdantieji pasižymi tuo, kad jiems puikiai sekasi buhalteriškai lentelėse dėlioti skaičius, kad rodikliai būtų geresni. Vis tik realybė yra daugiau nei liūdna. Tai kaip užtikrinti regionų vystymąsi ir stiprėjimą, jeigu neužtikrinamas net elementarių paslaugų prieinamumas? Kaip galima kalbėti apie skurdo mažinimą ar kviesti žmones kurti gyvenimą mažesnėse vietovėse, jei uždaromos mokyklos, ligoninės ir tie patys autobusų maršrutai; kai žmogus iki klinikų gali nusigauti tik su taksi.
Tai yra absoliutus Lietuvos dalijimas į, suprask, geresnę ir blogesnę dalį, ir net nemėginama priimti sprendimų, kurie būtų skirti žmonių labui. Atvirkščiai, norima vis labiau smaugti žmones mokesčiais, prisidengiant, kad jie skirti gynybos biudžetui.
Gynyba – be jokių abejonių yra mūsų prioritetas, tačiau negalima visą laiką naudoti gynybos kaip kokio burtažodžio. Juk šalia saugumo yra nemažai kitų taip pat valstybei reikšmingų sektorių, bet apie juos kažkodėl nutylima. Juk aišku, kad lengviau tiesiog didinti mokesčius, bet ne spręsti problemas iš esmės.
Koks populiariausias sprendimas surinkti pinigus į biudžetą? Didinti akcizus degalams. Kur gi daugiau galima išspausti… Tačiau Vyriausybės siūlymas didinti žemės ūkio produktų gamybai naudojamo gazolio apmokestinimą – bloga naujiena ne tik žemdirbiams, bet ir maisto vartotojams, t. y. visiems mums, nes maistas vėl brangs.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vien nuo 2021 m. vasario mėnesio maistas mūsų šalyje pabrango 48,8 proc. o maisto produktai sudaro 20 proc. visų lietuvių išlaidų. Jeigu bus didinami akcizai degalams, tai išleisime dar daugiau.
Valdančiųjų arogancija, gyvenimas savame burbule nematant ir negirdint žmonių, įstatymų stūmimas buldozeriu Seime neįsiklausant į opozicijos siūlymus – visa tai Lietuvą stumią į dar didesnę žmonių atskirtį. Valdantieji konservatoriai ir liberalai turėjo ketverius metus priimti reikalingas reformas, gauti subsidijas iš ES, tačiau nesugebėjo pajudėti nė per žingsnį, o artėjant kadencijos pabaigai kalba apie Seimo „politinę valią“. Taip, žymiai lengviau atsakomybę permesti kitiems, negu patiems ją prisiimti. Valdantieji nekalti, kalta aplinka.
Vigilijus Jukna yra LR Seimo LSDP frakcijos narys
