Prieš išvykdama oficialaus vizito į Vokietijos Federacinę Respubliką susitikti su jos kancleriu Olafu Šolcu, kovo 12 d. vakare premjerė Ingrida Šimonytė, pasikvietusi vakarienei koalicijos partnerius Eugenijų Gentvilą ir Vytautą Mitalą, aptarinėjo Vyriausybės darbus ir jiems reikalingą koalicijos paramą Seime.
Koalicijos partnerių liudijimu, apie vizitą į Vokietiją nedaug šnekėta, o krašto apsaugos problemos net nebuvo keliamos.
Vizito kovo 13-14 d. Vokietijoje metu premjerė kalbėjosi su Vokietijos kancleriu Olafu Šolcu apie Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimą bei pasirengimo Vokietijos brigados dislokavimui Lietuvoje klausimus. Matyt, tai buvo rimti pokalbiai, subrandinę premjerės naujus sprendimus.
Ir štai po premjerės vizito Vokietijoje kovo 15 d. vakare Lietuvą apskriejo žinia, kad gerus santykius su Vokietijos vyriausybe palaikantis ir Vokietijos brigados dislokavimui Lietuvoje talkinantis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas yra premjerės prašomas palikti savo postą. Ar apie tai šnekėta su Olafu Šolcu? Žinių neturime.
Ir ne tik A. Anušauskas prašomas postą palikti, bet netgi gaunąs pasiūlymą susikeisti su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Laurynu Kasčiūnu vietomis, užleidžiant pastarajam ministro postą, o pačiam sugrįžtant į komiteto pirmininko kėdę.
Tiesa, koalicijos partneriai E. Gentvilas ir V. Mitalas su premjerės vizito į Vokietiją rezultatais nebuvo supažindinti, o apie krašto apsaugos ministro atstatydinimą kovo 15 d. vakare jie sužinojo tik iš televizijos ekrano. Tad ir jiems Vokietijos vizito rezultatai nėra iki šiol aiškūs.
Tiesa, nedaug laiko tepraėjo nuo kovo 12 d. bendros koalicijos partnerių vakarienės, tad ir vėl su jais vakarieniauti premjerei nebuvo didelio ūpo. Juolab, grįždama iš Vokietijos premjerė greičiausiai suprato, jog tolimesniame bendravime dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje Vokietijai kur kas labiau bus priimtinas L. Kasčiūnas nei A. Anušauskas.
Mat jis „dega azartu visus darbus daryti žymiai greičiau”, o be to turi šiokios tokios bendravimo patirties su Vokietijos kai kuriais politikais.
O paties L. Kasčiūno politinis azartas neginčijamas. Ir jo jaunatviški polėkiai tikrai tai patvirtina. Štai dar 2003 m. jis kartu su Mindaugu Murza telkė entuziastus kovai prieš Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, energingai mosuodamas vėliavomis, papuoštomis į svastikas panašiais ženklais.
Kiek vėliau jis aistringai kartu su Pranciškumi Šliužu telkė jėgas „neatiduoti nei pėdos lietuviškos žemės užsieniečiams”, mat jie tuoj tuoj užgrobs visą Lietuvą. Juk stojimo į ES dvidešimtmečio proga tie L. Kasčiūno azartiški žingsniai tikrai tiktų priminti jo gilų patriotizmą.
Bet vėliau, kiek pakeitęs politinę kryptį ir vėl savo entuziazmo vedamas L. Kasčiūnas 2009 m. tampa Irenos Degutienės patarėju. Ir čia pasidarbuoja aistringai, R. Kurliansko prašymu dėl domėjimosi greitųjų kreditų reglamentavimu patekdamas liudytoju į „MG Baltic” bylą. Ir vis per jaunatvišką entuziazmą. Žinia, tenka daryti pertrauką politinėje veikloje.
Bet 2016 m. vėl tas pats entuziazmas sugrąžina jį į Seimą. Aistra veikti 2018 m. jį verčia kviestis į Lietuvą Vokietijos partijos atstovus „Alternatyva Vokietijai”. Ir jei sektume jo kalbas ir tekstus, galėtume stebėti, kiek netoli jis tuo metu buvo nuo šios politinės Vokietijos partijos idėjų.
Žinia, ne visiems konservatorių partijoje tai patiko, tad Laurynui teko ir partijos politinę skaistyklą praeiti, ir savo narystę joje sustabdyti.
Bet štai pagaliau 2019 m. Laurynui ateina šlovės valandos Seimo Nacinalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko kėdėje. Ir vėl entuziazmo netrūksta, o ypač garsėjant žmogaus teises ignoruojančiais pasisakymais ir europinei bei Lietuvos teisei prieštaraujančiais siūlymais. Tai dabar yra ir teisminių ginčų akiratyje. Netgi koalicijos partneriai jo kalbas ir siūlymus įvardija homofobinėmis pažiūromis.
Bet štai premjerė po vizito į Vokietiją jame įžvelgia kaip tik tokį ministrą, kuris dėl savo biografijos faktų ir ne tokios senos praeityje veiklos greičiausiai keltų didelį Vokietijos kaip partnerės pasitikėjimą. Juk jei Laurynas galėjo sutarti su „Alternatyva Vokietijai“, tai gal galės patikti bei sutarti ir su Olafo Šolco Vyriausybe?
Bet ar tikrai demokratinėse valstybėse reputaciniai dalykai nevaidina jokio svarbaus vaidmens, ypač tokiose srityse, kaip saugumas ir gynyba? Ar tikrai tokia ministrų rotacija, pasirenkant kur kas prieštaringesnį, nors ir su iniciatyva, galimą ministrą, padės palaikyti gerus santykius su Vokietija?
Ar tikrai visada per daug prieštaringa iniciatyva padeda asmeniui išvengti karštakošių klaidų? Tai klausimai, į kuriuos dabar teks atsakyti Respublikos Prezidentui ir Seimui. O gal Ingrida Šimonytė ir konservatoriai dar susiprotės?
Gal tikrai Laurynas Kasčiūnas savo entuziazmu ir aistra jau nepriskaldys malkų, kurių jo veikloje ne kartą buvo priskaldyta. O gal būtent premjerė, pasirinkdama Lauryną, taip ir suprato savo vizito į Vokietiją esmę. Bet, atrodo, premjerei su komunikacija – prastai, o štai su siūloma alternatyva irgi ne ką geriau.
