Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis pasiūlė įamžinti Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą Kaune.
Nežinau, ar jam kilo mintis statyti Prezidentui A. M. Brazauskui paminklą Kauno istorinėje prezidentūroje. Jei taip, tai kritikai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad istorinė prezidentūra Kaune yra jau išbaigta istorinės atminties kompleksinė erdvė, skirta pasibaigusiam Lietuvos pirmosios Respublikos istoriniam etapui.
Taip, ji skirta laikinajam Prezidentui Antanui Smetonai, dviems teisėtiems Prezidentams – Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Na, o po 1926 m. perversmo ten ir vėl įsikūrė jau autokratu tapęs A. Smetona. Žinia, po Sovietų įvykdytos Lietuvos aneksijos ten irgi buvo įsikūręs ir Justas Paleckis.
Ši istorinė Kauno prezidentūra nėra ir negali būti ta vieta, kur galėtų atsirasti koks nors atminimo ženklas, skirtas pirmajam po Kovo 11-osios tiesiogiai išrinktam Prezidentui A. M. Brazauskui. Ne ta epocha.
Bet ar Kauno meras, artėjant Prezidento A. M. Brazausko penkioliktosioms mirties metinėms, negali pasiūlyti kauniečiams įprasminti jo atminimą Kaune. Mano atsakymas – gali. Ir tam yra tvirtas istorinis pagrindas. Žinia, tai būtų mintis įprasminti iškilaus inžinieriaus A. M. Brazausko sąsajas su Kaunu.
Juk A. M. Brazauskas buvo Kauno politechnikos instituto auklėtinis, Kauno hidroelektrinės statybos valdybos inžinierius. Kauno pramonės potencialą stiprino, dirbdamas Lietuvos TSR liaudies ūkio taryboje, LTSR valstybiniame plano komitete, LTSR Ministrų Taryboje. Kauno inžinieriai tikrai žino A. M. Brazausko nuopelnus miesto pramoniniam potencialui.
Tai ne tik Kauno hidroelektrinė, bet ir visa eilė Kauno pramonės ir statybinių organizacijų, moksliniai-gamybiniai susivienijimai, Kauno politechnikos institutas, politechnikumas. Visa toji Kauno industrinė – kūrybinė inžinerinė ekosistema buvo A. M. Brazausko veiklos akiratyje.
Būtent šio potencialo ugdymu savo ilgametėje profesinėje veikloje Kaunui nusipelnė inžinierius – hidrotechnikas, ekonomikos mokslų daktaras A. M. Brazauskas.
Tad Kauno mero pasiūlymas yra ir racionalus, ir vertingas.
A. M. Brazauskas priklauso tai patriotinei Kauno ir Lietuvos inžinerijos kartai, kuri klojo pamatus perspektyvinei Lietuvos pramonės, mokslo, kultūros vystymo strategijai, gelbėjusiai Lietuvą nuo kitataučių kolonizacijos, klojusiai ūkinius pamatus Lietuvos antrajai nepriklausomybei. Ir Kaunas išsaugojo tą lietuvišką pramoninį patriotizmą.
Kas kita – Prezidento A. M. Brazausko atminimo įprasminimas. Taip, sutinku su Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda, kad Lietuva iki šiol neturi jokios valstybinės strategijos, kaip ir kada įprasminti iškilių Lietuvos žmonių atminimą, nesvarbu, ar tai būtų mūsų epochos Sąjūdžio iškilios asmenybės, Prezidentai, Seimo pirmininkai ar nusipelnę mokslo, meno ir kultūros veikėjai. Vien Justino Marcinkevičiaus įamžinimo Vilniuje neigiama patirtis atskleidžia tokios valstybinės strategijos stoką.
Žinia, niekad nebus vieningos nuomonės apie vieną ar kitą istorinę asmenybę demokratinėje visuomenėje. Bet vis tik lemiamą žodį turi tarti didesnės visuomenės dalies nuomones atspindinti bendroji opinija apie įamžinamą asmenybę. O taip pat ir ekspertų bei specialistų nustatytais kriterijais paremtas sprendimas.
Akivaizdu, kad Prezidento A. M. Brazausko atminimo įamžinimo vieta turi būti dabartinė Lietuvos Prezidentūra. Jo dėka ji buvo rekonstruota, jo dėka ji įgavo ir dabartinį pavidalą. Apskritai A. M. Brazauskas buvo ir liko statytoju: ir Prezidentūros, ir Valdovų rūmų, ir Lietuvos. Jis buvo ir liko Lietuvą vienijančiu Prezidentu. Tad dabartinė Prezidentūros erdvė tam tikrai tiktų.
Kai kas šiandien teigia, kad asmenybių įamžinimui reikia daug ilgesnio laiko tarpo po jų mirties. Gerai, kad taip nemąstė mūsų pirmosios Respublikos žmonės. Paminklai Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui gimė maždaug po 10 – 15 metų nuo jų mirties. Ir jie kalbėjo mums per visą sovietmetį. Ir džiaugėmės, kad jie buvo.
Tiek A. M. Brazausko, tiek J. Marcinkevičiaus atveju jau greitai minėsime jų penkioliktąsias mirties metines. Tai pakankamas laiko tarpas, kad didžioji tautos dalis jau turėtų vieningesnę nuomonę apie šias dvi iškilias asmenybės. Nereikia bijoti tų, kurie vis ieško pateisinamų priežasčių nukelti šių asmenybių įamžinimą neapibrėžtiems laikams.
Nereikia ir tikėtis, kad štai ateis laikas, kai jau kita karta vieningai įvertins šias asmenybes. Taip nėra dabar, taip nebus ir vėliau. Visada bus net ir kraštutines nuomones reiškiančių veikėjų. Bet ne kraštutinės nuomonės turi lemti sprendimą dėl asmenybių įamžinimo.
Priešingai nei teigia siūlantieji vis nukelti šių asmenybių įamžinimą dar 20 metų, didžioji dabartinės kartos dalis ir dar gyvi amžininkai gali kur kas tiksliau įvertinti tų asmenybių vertę tautos gyvenimui ir istorijai. Ir priimti teigiamą sprendimą šių asmenybių atminimo įteisinimui.
