Lietuvos lenkai yra didžiausia Lietuvos tautinė mažuma, turinti politinę partiją, kuri yra valdžioje keliuose rajonuose, o šiuo metu yra neformali valdančiosios daugumos dalyvė. Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė. Todėl, tikriausiai, lenkai yra vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kuri turi tam tikrą įtaką Lietuvos nacionalinei darbotvarkei ir būtent jos reikalavimai formuoja bendrą diskusijos apie tautinių mažumų teises Lietuvoje kontekstą. Nedažnai į jos politinių lyderių teikiamus pasiūlymus atsižvelgiama, tačiau jų neįmanoma nepastebėti. Labai dažnai, apie juos diskutuojant, bandoma pabrėžti, kad tai „ne visų Lietuvos lenkų norai“ arba kad iš tikrųjų Lietuvos lenkai nori visiškai ko kito, negu nurodo politikai ar žiniasklaida. Todėl norėčiau pabandyti atsakyti į klausimą: ko iš tikrųjų nori Lietuvos lenkai?
Jeigu turėčiau atsakyti vienu žodžiu, pasakyčiau: pagarbos. Iš tikrųjų originali nelietuviškų asmenvardžių rašyba ar dvikalbiai vietovardžių užrašai neturi didelės praktinės reikšmės – visi Lietuvos lenkai, nepriklausomai nuo lietuvių kalbos mokėjimo lygio, sugeba perskaityti lietuviškai užrašytus vardus ar gatvių pavadinimus. Tai labiau valstybės pagarbos tautinėms mažumoms simbolis.
Tautinė mažuma vs tautinė bendrija
Visų pirma, reikėtų susitarti dėl tam tikrų sąvokų. Labai dažnai Lietuvos dešinieji radikalai aiškina, neva, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvoje yra ir tautinės mažumos, ir tautinės bendrijos. Tautinė mažuma tai – pagal jų aiškinimą – etninė grupė, kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje tautine mažuma laikytini, pavyzdžiui, karaimai, totoriai, romai ir kt.), o tautinė bendrija yra etninė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę (Lietuvoje tai – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.). Iš tokio suskirstymo išplaukia, neva, jų manymu, logiška išvada, jog Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, o ir vis dar nepriimtas Tautinių mažumų įstatymas neturėtų būti taikomi Lietuvos rusams, lenkams, baltarusiams, kadangi jie nėra tautinės mažumos, o tautinės bendrijos, ir jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už Lietuvos valstybės, kurioje gyvena bendrija, ribų. Labai patogu, jog Konvencija ir įstatymas būtų taikomi totoriams, karaimams ar romams, kurie apskritai jokių kalbinių teisių Lietuvoje nereiškia. Iš esmės toks aiškinimas tai tik šiek tiek paslėptas šūkio „Lietuva lietuviams“ ir „Nepatinka – varykit į Lenkiją, Rusiją, Izraelį“ variantas.
Ir be jokių abejonių, tokie semantiniai žaidimai neturi jokio teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vartojama „tautinės bendrijos“ sąvoka yra tapati „tautinės mažumos“ sąvokai, vartojamai Konvencijoje ar kai kuriuose nacionaliniuose teisės aktuose, ir reiškia tą patį – Lietuvos piliečių grupę, kuri nepriklauso tautinei daugumai, t. y. lietuvių tautai. Lygiai taip pat Konstitucijoje vartojama „invalidumo“ sąvoka reiškia tą patį, ką ir „neįgalumo“ sąvoka, vartojama, pavyzdžiui, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme. Tiesiog, laikui bėgant, tam tikros sąvokų semantinės reikšmės keičiasi, bet ne jų objektai. Taigi, nežiūrint į tai, ar pavadinsime Lietuvos lenkus tautine grupe ar tautine bendrija – jų teisių apimčių tai neįtakoja ir jiems turėtų būti taikomi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos reikalavimai. Tai ne kartą patvirtino ir Europos Tarybos patariamojo komiteto ekspertai.
„W“ raidės problema vs socialinė-ekonominė atskirtis
Labai dažnai, diskutuojant apie Lietuvos lenkų problemas, Lietuvos politikai jas supaprastina ir suveda arba tik iki taip vadinamos „w“ raidės problemos (tai ypač būdinga Lietuvos liberalams), arba tik iki Vilniaus regiono socialinių ir ekonominių problemų (čia specializuojasi Lietuvos konservatoriai). Liberalams atrodo, jog užtenka įteisinti Lietuvos piliečių pasuose originalių nelietuviškų asmenvardžių rašymą ir visos problemos lietuvių-lenkų santykiuose išnyks savaime.
Tuo tarpu konservatoriai, tikriausiai, yra didesni marksistai už socialdemokratus, nes, jų manymu, tautinės tapatybės, tautinės mažumos klausimai viešajame gyvenime yra visiškai nesvarbūs, o sąmonę apsprendžia buitis. Kitaip tariant, užtenka pakelti gyvenimo lygį Vilnijoje, pritraukti daugiau investicijų, duoti vietiniams gyventojams daugiau pinigų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija išnyks iš Lietuvos politinės padangės kaip dūmai, vėjui papūtus.
Be jokių abejonių, Vilniaus krašto socialines ir ekonomines problemas reikia spręsti, bet jeigu kažkam atrodo, jog vietiniai gyventojai balsuoja už Valdemarą Tomaševskį dėl to, kad tikisi, jog jis jiems padidins pensijas, atlyginimus ar nemokamai renovuos namus, jie smarkiai klysta. Už LLRA balsuojama, visų pirma, dėl tautinės tapatybės klausimų. Net jeigu – o pastaruoju metu tai pasitaiko vis dažniau – ši partija šių klausimų pernelyg aštriai savo rinkimų programose ir nekelia, nesėkmingai bandydama tapti populistine alternatyva krikdemiškajam Tėvynės sąjungos sparnui. Taip pat reikėtų aiškiai suprasti, jog iš esmės dauguma Vilnijos socialinių ir ekonominių problemų – tai problemos būdingos visai Lietuvai ir turėtų būti sprendžiamos bendrai.
Simbolinės ir nesimbolinės problemos
Mano manymu, Lietuvos lenkų keliamus postulatus, problemas reikėtų suskirstyti į dvi grupes: į simbolines ir nesimbolines problemas.
Simbolinės problemos yra susijusios, visų pirma, su lenkų kalbos vartojimu viešajame gyvenime. Tai jau visiems įgrisusi „w“ raidės problema (iš esmės Lietuvos lenkai kelia ne tik „w, x ir q“, bet ir kitų nebūdingų Lietuvos abėcėlei lotyniško pagrindo raidžių įteisinimo klausimą), dvikalbių gatvių ir vietovardžių pavadinimų problema, lenkų kalbos vartojimo, piliečiams bendraujant su savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, įteisinimas. Šios problemos neturi praktinės įtakos žmonių gyvenimui, bet yra svarbios jų tautiniam tapatumui, tampa jų savitumo simboliais ir būtent dėl šios priežasties turėtų būti sprendžiamos, parodant, jog Lietuvos valstybė gerbia visus savo piliečius.
Bet tarp Lietuvos lenkų postulatų yra ir nesimbolinių klausimų, kurie priskiriami prie „būti ar nebūti“ klausimų. Tai žemės grąžinimo klausimas, tai Lietuvos lenkų kultūros finansavimo klausimas, tai kovos su Kremliaus propaganda klausimas. Bet, visų pirma, tai lenkakalbio švietimo išsaugojimo ir plėtros klausimas.
Mokykla ir bažnyčia, iš esmės, yra vienintelės viešojo gyvenimo institucijos, kuriose Lietuvos lenkai gali šiuo metu bendrauti savo gimtąja kalba. Mokyklų vaidmuo yra be galo svarbus ir išsaugant tautinės mažumos tautinį identitetą (mokantis tautinės mažumos kalbos, istorijos, tradicijų), ir ugdant lojalius Lietuvos piliečius. Todėl turi būti rastas tinkamas balansas tarp tautinės mažumos kalbos ir valstybinės kalbos – tautinių mažumų mokyklų absolventai turi puikiai mokėti ir savo gimtąją kalba, ir valstybinę kalbą. Bet koks nukrypimas į vieną ar kitą pusę ugdys arba piliečius, nesugebančius tinkamai integruotis į šalies gyvenimą, arba mankurtus, neturinčius jokios tautinės tapatybės ir lengvai pasiduodančius trečiųjų šalių demagogų manipuliacijoms.
Be galo svarbus yra tautinių mažumų kultūros, žiniasklaidos finansavimas. Nuo 2014 m. Lietuvoje nuolat diskutuojama apie tinkamą atsaką Kremliaus propagandai, bet šiuo klausimu daroma neįtikėtinai mažai. Nuolat didėja rusiškos produkcijos kiekis Lietuvos televizijose, bet toli gražu nedidėja finansavimas vietinėms antikremliškoms visuomenės informavimo priemonėms lenkų ir rusų kalba. O blogiausia, kad sugrįžta naratyvas, kuris tautines mažumas ir jų postulatus a priori priskiria Lietuvos priešams.
Pavyzdžiui, Seimo narys Audronis Ažubalis pavadino socialdemokratų pasiūlytą Tautinių mažumų įstatymo projektą hibridinių karų stiliaus projektu, kurio tikslas – valstybėje skleisti sumaištį, dezintegraciją. Jam antrina Vytautas Radžvilas, kuris jau pačią diskusiją apie tai, ar reikia Lietuvai Tautinių mažumų įstatymo, pavadino „antivalstybine“ ir surengta „pogrindyje greičiausiai dar tūnančių LKP/TSKP platformininkų“. Nors iš tikrųjų socialdemokratų frakcijos įregistruotas Tautinių mažumų įstatymo projektas, jeigu būtų priimtas, būtų vienas iš konservatiškiausiai tautinių mažumų padėtį apibrėžiančių teisės aktų Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, būtų įteisinti dvigubi gatvių, vietovių, įstaigų pavadinimai seniūnijose, kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau kaip trečdalį visų gyventojų. Toks aukštas slenkstis ES nustatytas tik Kroatijoje. Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Čekijoje nustatyta 20 proc. riba, o Austrijoje – 10 proc.
Integracijai reikia valstybės strategijos
Neabejotinai tarp Lietuvos lenkų yra lojalių ir nelojalių piliečių, kaip ir tarp lietuvių, Lietuvos rusų ar kitų tautybių žmonių. Neabejotinai galutinis tautinių mažumų teisių įgyvendinimo modelis turėtų būti plačiai aptartas ir pasiektas protingas kompromisas, bet, kai be diskusijos, asmenims, kurie nori šias teises įstatymiškai sureguliuoti, klijuojamos Kremliaus agentų, autonomininkų ar komunistų etiketės, reiškia, kad dalis mūsų politinio ir intelektualinio elito rimtai serga, nenori ir nesugeba spręsti kylančių problemų, kurios gali turėti esminės įtakos Lietuvos valstybės išlikimui.
Pirmiausia, mes visi turime suprasti, jog integracija nėra vienos krypties gatvė. Ne tik tautinės mažumos turi pareigą laikytis įstatymų, mokėti valstybinę kalbą, būti lojaliais piliečiais, bet ir valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus tautinėms mažumoms. Tarkim, pareiga remti tautinių mažumų pastangas išsaugoti ir plėtoti savo tapatybę, o tai siejasi ir su kalbinėmis teisėmis. Ne tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime.
Deja, manau, kad šiandien Lietuvos valstybė nei vykdo, nei formuoja tautybių politikos. Tautinių mažumų srityje mes neturime nei strategijos, nei taktikos, visi sprendimai yra priimami ad hoc. Tai lemia, kad neproporcingai didelę įtaką valstybės ir savivaldybių sprendimams įgyja radikalios pakraipos lietuvių, rusų ir lenkų politikai.
Mums reikėtų pagaliau sukurti tautybių politiką, kurios nesugebėjome sukurti per beveik 3 Nepriklausomybės dešimtmečius. Sukurti politiką, paremtą pagarba mažumų kalbai, religijai, kultūrai. Kuo greičiau, tuo didesnis bus mūsų saugumas. Būtent to, visų pirma, ir nori Lietuvos lenkai ir kitos Lietuvos tautinės mažumos.
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Lietuvos socialdemokratų partijos organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Tarpetninių įtampų prevencija ir valstybės formuojamos bei vykdomos tautybių politikos optimizavimas”, pagrindu.
Autorių galite sekti Facebook 
