Bičiuliai, dažnai tenka išgirsti priekaištų, kad praeityje LSDP, dalyvaudama įvairiose koalicijose, ne visada pilnai įgyvendindavo savo skelbtas socialdemokratines nuostatas, nors tikrai turėjo galimybių koalicinėse vyriausybėse jas realizuoti. Deja, tenka pripažinti, kad dalis šių priekaištų buvo ir yra pagrįsti. Už tai rinkėjai ir baudė LSDP, išreikšdami vis mažesnį pasitikėjimą mums įvairiuose rinkimuose. Tad tenka atsiprašyti rinkėjų ir rėmėjų, kad dalis jų lūkesčių nebuvo pateisinti. Tačiau per kelis pastaruosius metus LSDP tikrai atsisuko į kairiąją socialdemokratinę politiką ir aš manau, kad partija toliau turi laikytis šios krypties, juo labiau, kad tai sulaukia vis didesnio gyventojų palaikymo.
Šiandien tenka išgirsti, kad LSDP, atsieit, nutolo nuo “tikrosios” socialdemokratijos. Tačiau, kas yra ta “tikroji” socialdemokratija niekas įvardinti taip ir nesiteikia. Vieniems socialdemokratija – tai vis dar marksizmo nuostatų įgyvendinimas. Kitiems – tai tik progresyvizmo nuostatų žmogaus pilietinių bei politinių teisių srityje gynimas, tvarių lygių galimybių visiems, ypač socialinėje ir ekonominėje srityje, užtikrinimą paliekant antrame plane. Tretiems – tai socialdemokratija be progresyvizmo, t.y. be žmogaus teisių visose srityse ir visomis prasmėmis gynimo. O ketvirtiems – tai tik pragmatinis socialliberalizmas, akcentuojant mintį, kad pirmiausia reikia ekonominio augimo ir ūkinės veiklos laisvės, socialinį teisingumą bei solidarumą nukeliant geresniems laikams.
Ryšium su prasidedančiomis / kylančiomis diskusijomis, kurias iššaukia būtinybė atnaujinti LSDP programą, noriu ir aš išdėstyti savo mintis šiuo klausimu.
Kas yra socialdemokratija?
Socialistinės idėjos išsirutuliojo iš Apšvietos laikais (XVII – XVIII a.) susiformavusių progresyvizmo nuostatų. Ypač didelį poveikį jų atsiradimui padarė egalitarizmas ir XVIII a. pabaigoje vykusi didžioji Prancūzų revoliucija, su šūkiu Liberté, Égalité, Fraternité. Laisvė, lygybė, brolybė vėliau tapo ir socialistų moto. XIX a. pab. – XX a. pradžioje socializmas buvo siejamas su marksizmu, klasių kova ir komunizmu. Visiems žinomi K. Markso ir F. Engelso vardai. Tiesa, jau ir tuo laiku vyko kova tarp socialistų revoliucionierių ir socialistų reformatorių arba marksizmo revizionistų. Net ir pats F. Engelsas vėlyvaisiais metais labiau pasisakė už evoliucinį socializmą arba reformizmą. Taigi, socialdemokratija savo esme yra reformizmas, o ne revoliucinis (prievartinis) tikslo siekimo būdas (dėl to socialdemokratija XX a. I pusėje palaipsniui atsiribojo nuo marksizmo): svarbu ne tik pats tikslas (koks idealus jis bebūtų), bet ir jo siekimo būdas – nuoseklios nuosaikios reformos, o ne prievarta (tai reikėtų atsiminti radikaliems (nekantriems) progresyvistams, kurių nemažai yra ir mūsų tarpe). Didžiausią indėlį socialistinių idėjų evoliucionavime į socialdemokratiją įnešė marksizmo revizionistas Eduardas Bernsteinas. Šiuolaikinės socialdemokratijos samprata galutinai susiformavo jau po II-ojo pasaulinio karo. Didelę įtaką jai padarė keinsistinė ekonomikos teorija bei praktika. Noriu pažymėti, kad socialdemokratija nėra sustabarėjusi ir plėtojasi toliau.
Istorinės kairiųjų kategorijos: laisvė, lygybė, brolybė – XX a. buvo papildytos pamatinėmis socialdemokratinėmis vertybėmis: demokratija, solidarumas, socialinis teisingumas, darbas ir galimybių lygybė.
Žmogaus teisės pilna jų apimtimi tapo neatskiriama šiuolaikinės socialdemokratijos dalimi. Todėl „pozityviosios„ ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės: teisė į prieinamą būstą, sveiką maistą, kokybišką išsilavinimą, darbą, kuris garantuoja pakankamas pragyvenimui pajamas, prieinamą ir kokybišką sveikatos apsaugą bei pakankamą pragyvenimui socialinę apsaugą ir globą, jeigu jos reikia, buvo papildytos vadinamosiomis nediskriminavimo arba „negatyviosiomis“ teisėmis bei tvarios lygybės reikalavimu.Tai apima lyčių lygybės, seksualinių mažumų, neįgaliųjų, taip pat ir kitų diskriminuojamų socialinių grupių teisių įgyvendinimą.Kadangi apčiuopiamas fundamentalių (pilietinių ir politinių) žmogaus teisių realizavimas praktikoje dažnai priklauso nuo žmogaus socialinės ir ekonominės padėties, tai socialdemokratai siekia užtikrinti socialines, ekonomines bei kultūrines žmogaus teises taip, kad „pozityviosios“ ir „negatyviosios“ teisės būtų padengtos tvirtais finansiniais, ekonominiais bei socialiniais ištekliais tvarios lygybės šviesoje, nes be jų žmogaus teisės tėra tik graži politinė bei teisinė deklaracija. Štai kodėl ir įstatymo viršenybės kontekste, ir teisinės valstybės kontekste negalima nepaisyti bendros tautos gerovės visiems reikalavimo čia ir dabar, o ne nukelti dalies teisių realizavimą ateičiai. Negalima nepaisyti ir tvariai lygybei būtino nediskriminavimo principo. To reikalauja ir pamatinė socialdemokratijos vertybė – kiekvieno žmogaus orumas yra neliečiamas.
Laisvė, demokratija, lygybė, solidarumas, socialinis teisingumas, darbas (visuotinis užimtumas) – tai pagrindinės šiuolaikinės socialdemokratijos vertybės.
Socialdemokratija įpareigoja siekti tvarios lygybės ir produktyvumo suderinimo. Socialinis solidarumas yra socialdemokratijos filosofinis branduolys. Socialdemokratinė visuomenė yra sudaryta ne iš konkurencinėje kovoje išryškėjusių nugalėtojų ir nevykėlių, bet iš visų bendruomenės narių. Socialdemokratija dėl tvarios lygybės niekada neužmiega ant laurų būdama priešybėliberalizmui, kuris siekia iki aukščiausio laipsnio padidinti individo ekonominės laisvės, kitiems, o ypač silpnesniems asmenims paliekant minimalią lygybę, reikšmę.
Socialdemokratija yra žmonių santykių sistema, o ne vien tik vyriausybės politinių pažiūrų paketas – ji skiriasi ir nuo konkurencinio („laisvos rinkos“) kapitalizmo, ir nuo valstybinio (komandinio) socializmo.
Utopiškos marksistinės svajonės negali būti pakaitalas reformistinės socialdemokratinės kovos siekiant paversti kapitalizmą našesniu ir humaniškesniu. Socialdemokratija siekia reguliuoti ir socializuoti gerovės (turto) kūrimą bei nukreipti kapitalizmo ekonominį dinamizmą tvarios klimato kaitą įveikiančios tausojančios plėtros kryptimi. Socialdemokratinis (demokratinis) socializmas – tai būdinga šiuolaikinės civilizacijos tendencija, peržengianti rinkos savireguliaciją ir sąmoningai padaranti ją pavaldžią demokratinei visuomenei.
Demokratinis socializmas: parlamentinė demokratija ir vietos savivalda (valdžios decentralizavimas), žodžio laisvė, visos žmogaus teisės ir laisvės, privati ir viešoji bei visuomeninė nuosavybė, mišri ekonomika (privataus ir valstybinio bei viešojo sektorių koegzistencija), reguliuojama rinkos ekonomika (sąžiningos konkurencijos skatinimas ir monopolijų kontrolė, ekonominių netolygumų eliminavimas, kooperacijos ir socialinio dialogo ūkinėje veikloje skatinimas, decentralizuotas tausojančio ekonominio plėtojimo planavimas, paklausą ir pasiūlą atspindinčių kainų skaidrumo kontrolė ir kartelinių susitarimų kainodaroje prevencija, vartotojų teisių gynimas), pajamų perskirstymas per progresinius mokesčius ir socialines išmokas, decentralizuotos iniciatyvos (profesinė ir kitokia savivalda, vietos bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos), parama profesinėms sąjungoms ir samdomiems darbuotojams (darbuotojų tarybos įmonėse, minimalių atlyginimų nustatymas, darbo sąlygų užtikrinimas), aktyvi post-keinsistinė ekonominė politika kovojant su recesija ir darbo (visuotinio užimtumo) užtikrinimas , klimato kaitos stabdymas bei žaliosios darbotvarkės skatinimas, esamos finansų sistemos reforma, progresyvi mokesčių sistema, subsidijuojamas municipalinis būstas ir išplėtotos bei kokybiškos viešosios paslaugos, tvarios lygios galimybės visiems (kaip pagrindinis tikslas).
Socialdemokratija XXI amžiuje
Jau beveik keturi dešimtmečiai kaip vyksta intensyvi neoliberalizmo (reiganizmo/tečerizmo) ir hiper-globalizmo pasaulinė ekspansija: ardomi susiformavę sociumai, vyksta visuomenių individualizacija (bendruomeniškumo ardymas/griovimas), plinta visa ko „komodifikacija” (įprekinimas), įsigali turbo-vartotojiškumas, atsiranda didžiulė pajamų ir turtinė nelygybė bei gilėja socialinė atskirtis.
Šiuolaikinis pasaulis stipriai pasikeitė – darbas ir gyvenimas tampa mažiau nuspėjami ir labiau jautrūs neigiamiems globalizacijos iššūkiams. Skaitmeninė revoliucija, socialinė žiniasklaida ir internetas daro revoliucinius pokyčius visur ir visakame: kaip mes matome, galvojame ir veikiame. Pasaulis tapo daugiabriaunis (pliuralistinis), sudėtingas (kompleksiškas), fragmentuotas (išskaidytas) ir įvairiapusis.
Pasaulyje vyksta sparti IV ir jau net V industrinė/technologinė revoliucija: robotizacija ir žiniomis grįsta sumani skaitmeninėtinklinė (angl. networked) interneto platformų ekonomika sparčiai plinta visur. Horizonte dirbtinis intelektas, nano-bio-info-kogno-eko technologijų konvergencija ir „kiber-žmogaus“ modeliavimas. Skaitmenizacija/automatizacija/robotizacija keičiadarbo jėgos poreikį. Sparčiai mažėja samdomo darbo darbuotojų, ypač gamybos sektoriuje ir daugėja dirbančiųjų savarankiškai (save įdarbinančių, angl. self – employed), kurie tampa gerokai mažiau socialiai saugūs. Formuojasi ir nauja kūrybinė klasė, nuo kurios vis labiau ima priklausyti visos visuomenės pažanga.
Ar tokiomis sąlygomis galima plati ir gili gerovės valstybė? Ar tai įmanoma – solidari socialdemokratinė gerovės valstybė, su tvaria ir efektyvia, žiniomis grįsta ekonomika ir darnia aplinka? Šiaurės Europos šalių patirtis rodo, kad taip, įmanoma.
XXI a., veikiant globalizacijos procesui, socialdemokratijai tapo ypač aktualu suderinti darbo (užimtumo visai visuomenei) programą su darbo produktyvumu, kad socialdemokratinės gerovės valstybės modelis, pagrįstas tvaria plėtra, tuo pat metu būtų ir konkurencingas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje. Būtina pastebėti, kad reguliuojama rinkos ekonomika ir išplėtota socialdemokratinė tvarios gerovės valstybė visai netrukdo verslo pradėjimui (angl. start-up) ir jo plėtojimui. Čia tik pas mus atrodo atvirkščiai. Gi dosnią socialinę apsaugą Skandinavijoje užtikrina, būtent, valstybė ir profesinės sąjungos, sugebančios rinkos jėgas nukreipti visuomenės gerovei. Tarp kitko, apie tai kalba ir LR Konstitucija. Valstybė daro ir daug kitų dalykų, kurie svarbūs verslui, pvz., garantuoja kokybišką švietimą ir aukštą socialinį mobilumą, plėtoja infrastruktūrą ir mokslinius tyrimus bei technologijas. Visa tai yra užtikrinama didelėmis konsoliduotų biudžetų pajamomis (arba dideliu perskirstymu). Skandinavijos patirtis, būtent, ir įrodo, kad socialdemokratinė gerovės valstybė su savo aukštais progresiniais mokesčiais, reguliuojama rinka ir stipriu viešuoju sektoriumi – yra konkurencinga. O tvari plėtra ir tausojančio vystymosi tikslai buvo suformuluoti norvegų leiboristų lyderės Gro Harlem Brundtland. Dabar tai jau tapo ir visuotiniais pasaulio įsipareigojimai.
Šiandien mes stovime ant naujos eros slenksčio. Ji yra kontraversiška, nes atneša ne tik galimybių, bet ir daug iššūkių. Atsiranda nauja XXI a. interneto bendruomenė su naujomis galimybėmis, su naujais egalitariniais ir demokratiniais būdais mąstyti, diskutuoti ir veikti. Tai pasaulis, kuriame priemonės ir būdai bei rezultatai yra susieti tarpusavyje – mes visi kartu kuriame gerovės valstybę/visuomenę, kurioje žmonės imasi kolektyviai (kartu) kontroliuoti savo likimą – t.y. žmonės kartu (kolektyviai) tampa savo likimo kalviais. Socialinė demokratija kartą užvaldė masių vaizduotę, nes kapitalizmas (tinkamai) neveikė, ir socialdemokratai, naudodami valdžios biurokratinę galią, savo laiku padarė gerovės valstybę/visuomenę įmanoma.
Vidurinioji klasė dabar susiduria su egzistencijos iššūkiais. Jaunimas į darbo rinką ateina su didelėmis skolomis už aukštąjį mokslą, didžiulėmis išlaidomis būstui ir menkomis saugaus gerai apmokamo darbo perspektyvomis – jis tvirtai tampa nauja rizikos/kritine klase, bet be politinio atstovavimo. Visa tai dabar juos (jaunimą) daro nauju mūsų elektoratu, kuris anksčiau buvo toli nuo socialdemokratinių programų. Pridėkite dar įvairias finansines krizes ir besitęsiančias klimato katastrofas – ir mes turime prieštaringą ir sudėtingą kokteilį į kurį socialdemokratinė kairė privalo reaguoti ir tuos iššūkius spręsti. Atrodo, kad galimas naujas solidarumas skaitmeniniame pasaulyje.
Nauji kooperatyvai, socialinės įmonės, dalinimosi ekonomika, P2P ekonomika, masinės on-line kampanijos, paprasti vietiniai aktyvistai ir naujos novatoriškos politikos idėjos: pavyzdžiui, trumpesnė darbo savaitė, garantuotos pajamos kiekvienam ir radikalus valdžios decentralizavimas bei demokratizavimas – visa tai ir dar daugiau, pranašauja naują aukso amžių kairiesiems. Dabartinė situacija – „sena dar nemirusi, nauja dar negimusi“.
Vietoj kalbų apie daugiau materialinių gėrybių, socialdemokratai turėtų įtikinamiau kalbėti ir apie keletą kitų dalykų – daugiau laisvo laiko, jaukios viešosios erdvės, švarus oras, bendruomeniškumas, naujos (demokratiškos) ekonomikos formos. Tai reiškia – siūlyti riboti darbo laiką, siekti demokratiškų darbo santykių ir demokratiškų nuosavybės formų, siekti būtinų garantuotų pajamų kiekvienam (įteisinimo), mažinti anglies dioksido išmetimą (taip pat – riboti vartojimą), saugoti aplinką ir gamtą bei pan.
Šiuo metu kapitalizmas vėl (tinkamai) neveikia. Naujas socialdemokratijos aukso amžius atrodo viliojančiai. Tai momentas, leidžiantis sujungti/surišti modernumą, jo atvirumą, įvairias plotmes ir vieno su kitu ryšį (angl. connectivity) su vertybėms, kurios yra giliai socialinės ir radikaliai demokratiškos. Taigi, šiuo metu vyksta kultūrinis šuolis į XXI amžių. Tai gali būti nuostabus pasaulis, pilnas tarpusavio sąryšio, solidarumo ir tvarios plėtros tikslų bei galimybių – tuo pačiu ir naujas socialdemokratijosaukso amžius: ne socialdemokratija intelektualų, teoretikų ir politikų dovanojama žmonėms, bet pačių žmonių kuriama socialdemokratija.
Ar socialdemokratai pajėgs perprasti šią naujų laikų dvasią ir ar taps jos dalimi? Taigi, iššūkiai socialdemokratijai, ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje yra gilūs ir sudėtingi/kompleksiniai, galima pasakyti – egzistenciniai.
Demokratijos klausimu
Era su nustatyta aiškia tvarka, struktūra ir hierarchija dabar užleidžia vietą erai, kurią charakterizuoja socialiniai tinklai – kurioje mes susisiekiame su kuo norime, kada norime ir kaip norime. Mes jungiamės į įvairias grupes ir turime daug lyderių (autoritetų). Tai didžiulis galimybių ir kartu didžiųjų grėsmių pasaulis – ir, patinka jis mums ar ne, tai pasaulis, kuriame mes dabar gyvename.
Demokratijos krizė, su kuria susiduriame, yra atstovaujamosios demokratijos krizė. Tiesiog nebėra aiškių klasių kam atstovauti… Atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nebereikia, kad kas nors jiems atstovautų ir jie nenori, kad jiems atstovautų kiti – nes jie gali tai padaryti patys. Tai viena iš priežasčių, kodėl atsiranda naujos tiesioginės demokratijos, dalyvaujamosios demokratijos ir svarstomosios – sutarimo (angl. deliberative) demokratijos formos.
Partinio gyvenimo demokratizavimas.
Šiuo metu mūsų partiniame gyvenime dominuoja atstovaujamoji demokratija, kuri daugelio bičiulių jau nebetenkina, nes yra sustabarėjusi ir biurokratiška. Dalyvaujamoji demokratija pas mus kol kas silpna – pasireiškia daugiausiai tik partinių komitetų veikloje, kurią būtina tobulinti, labiau įtraukiant bičiulius ir išorės ekspertus. Būtina plėtoti bičiulių dalyvavimą ir įvairiausiose diskusijose. Tiesioginė demokratija pas mus realiai veikia tik žemiausiame partinių grupių lygmenyje. Tiesa, atsirado vidinių partinių apklausų mechanizmas (tačiau jį būtina tobulinti, kad jis nepavirstų tik mechaniniu formalumu). Partijos pirmininką pagaliau jau renka visi bičiuliai (tiesa, šiemet šitai nebeteko prasmės, nes turim tik vieną kandidatę), tačiau mes galėtume atsivertivisuomenei, kad už bičiulių iškeltus kandidatus galėtų balsuoti ir ne partijos nariai, bet ir į rinkėjų sąrašus įtraukti rėmėjai, kurie užsiregistruotų rinkėjų duomenų bazėje, pasirašydami atitinkamą politinę deklaraciją ir užpildydami kontaktinius duomenis. Tai, beje, būtų ir labai efektyvus naujų partijos narių pritraukimo mechanizmas, nes rėmėjai registruotųsi rinkėjais sąmoningai, laisvu savo apsisprendimu. Reikėtų įteisinti ir visuotinius partijos skyrių pirmininkų rinkimus. Pagaliau reikia partiniame gyvenime diegti ir svarstymo – sutarimo demokratiją, ypač, tada, kai aptariamos problemos yra kompleksinės ir ilgalaikės, o reikalingas platus sutarimas (konsensusas). Manau, kad dabar kaip tik geras momentas pasitelkti bendrakūrybos metodą rengiant naują partijos programą ir partijos rinkimų programas: galėtume įtraukti šimtus partijos bičiulių bei rėmėjų, įskaitant ir profesines sąjungas, vietos bendruomenes, nevyriausybines organizacijas bei įvairius kitus socialinius partnerius. Bendrakūryba: idėjos „iš apačios“, papildančios sprendimus „iš viršaus“.
Viliuosi, kad diskusijos šiomis temomis tęsis ir intensyvės bei, galiausiai, suguls į naują LSDP programą.
