Norėdamas suvienyti tautą, patyręs politikas elgiasi šitaip: savo veikla stengiasi priešą paversti abejojančiu, o abejojantį savo šalininku. Jei politikas elgiasi priešingai – savo politikos šalininką paverčia abejojančiu, o abejojantį savo priešu – jis sukuria daug naujų priešų, su kuriais vėliau kovoja pats. Drįstu teigti, kad Lietuvoje kartais vyravo pastarasis modelis. Štai argumentai.
Po nepavykusio pučo Maskvoje ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo, Aukščiausiosios Tarybos (toliau AT) pirmininkas paskelbė, kad AT vyksta „šliaužiantis perversmas“. Pirmininko iniciatyva AT buvo perskelta pusiau, abi pusės posėdžiavo skirtingose patalpose ir nė viena iš jų negalėjo priimti sprendimų dėl kvorumo nebuvimo. Ir taip AT buvo paralyžiuota, o pusė AT pirmininko politikos rėmėjų, kuriais buvo beveik visi AT nariai, tapo abejojančiais jo politika, ar net jos priešininkais. „Šliaužiančio perversmo“ teorija atsirado ir parlamentas buvo perskeltas pusiau dėl to, kad AT ne visados priimdavo tokius sprendimus, kurių pageidavo AT pirmininkas. Ypač jį supykdė Liustracijos įstatymo projektas, į kurį AT per antrą svarstymą įrašė nuostatą, kad liustracijos procesą turi praeiti ir buvę marksistinių disciplinų dėstytojai. O tai reiškė, kad liustracijos procesą turės pereiti ir pats AT pirmininkas. Skilus AT šis projektas buvo palaidotas. Ir taip 1992 metai tapo oficiali Lietuvos skaldymo pradžia.
AT skilimo nuotaikos greitai persimetė ir Lietuvos visuomenei. Lietuvos piliečiai buvo pradėti rūšiuoti į patriotus, kurie pritarė AT pirmininko politikai, ir priešus, kurie manė kitaip. Atsirado priešų porūšiai: KGB agentai, jedinstveninkai, šunaujos ir kirmėlyno padarai, runkeliai, vatnikai ir t.t. Šis procesas nenutrūko ir šiandien, kai atėję sausio 13 į atskirą nuo paminėjimo mitingą prie Seimo buvo pavadinti fašistais, jedinstvininkais ir iš viso ne žmonėmis. Ir tų epitetų autorius – tai buvęs AT pirmininkas, iškilus politikas V. Landsbergis (toliau VL). Klausimas, ar gali tokie epitetai taip paveikti tuos „ne žmones“, kad jie vėl taptų žmonėmis? Atsakymas, tikiuosi, akivaizdus. Ir jei švilpiančių ir baubiančių piliečių tarpe dar buvo VL šalininkų ar abejojančių, tai jie virto VL ir jo partijos priešais.
Verta keletą sakinių parašyti ir apie patį VL. Jis blogai jaučiasi, jei nemato naujų priešų. Štai pavyzdys. Rūta Vanagaitė neteisingai apkaltino partizanų vadą Adolfą Ramanauską. Vėliau viešai atsiprašė. Ji sako: net Rusijos prezidentas savo valstybės piliečiui nepasakytų: „eik ir pasikark“. O ji sulaukė VL pasiūlymo „nueiti į mišką, kur drebulės, pasimelsti ir nusiteisti“. Ir taip R. Vanagaitė iš VL gerbėjų tapo jo priešu.
Dar keli sakiniai apie VL. Pagal apklausas, jeigu imtume visą trisdešimties metų laikotarpį, VL yra labiausiai daugumos visuomenės nemėgstamas, netgi nekenčiamas politikas. Ir štai šis politikas kiekvienų metų vasario 16 iš Pilies gatvės balkono sveikina Lietuvos visuomenę su Valstybės atkūrimo diena. Tai jau neeilinis įžūlumas. Valstietis pasakytų: kiaulės akis reikia turėti.
Artėja Vasario 16. Tikėtina, kad šeimų sąjūdis vėl sugalvos kokią nors nevienareikšmiškai vertinamą akciją, ją pateisindamas valdžios nenoru jų išklausyti. Iš tiesų, kaip pateisinti valdžios nenorą pasikviesti šio sąjūdžio atstovus dalykiniam pokalbiui. Juk akivaizdu, jei valdžia būtų surengusi dalykinį pokalbį su šio sąjūdžio atstovais, tai vargu, ar mes būtume girdėję švilpimus ir baubimą per Sausio 13 paminėjimo iškilmes.
Dabar gi lieka pasyviai stebėti įvykius, nebent valdžia nustotų laikyti dalį Lietuvos piliečių „ne žmonėmis“ ir pakviestų jų atstovą pasakyti sveikinimo kalbą Vasario 16 minėjime. Kad taip įvyktų, reikia valdžiai vadovautis protu, o ne emocijomis, trykštančiomis iš Pilies gatvės balkono. Bet man atrodo, kad konservatorių valdžia greičiau pakeis Taivano atstovybės pavadinimą, nei „ne žmones‘ pradės laikyti žmonėmis.
Aloyzas Sakalas yra LSDP garbės pirmininkas
