Pastarosiomis dienomis konservatoriai ir socialdemokratai atsisakė pasirašyti URM ekspertų parengtą „Partijų susitarimą dėl gynybos politikos“. Niekam ne paslaptis, jog šis susitarimas – tai dar vienas veiksmas iš operos „Rusai puola“.
Atsisakymas pasirašyti įsiutino ne tik šios operos chorą, kuriame dominuoja konservatoriai. Prieš kelias dienas išgirdome ir šios atnaujintos operos naują ariją, kuri pavadinta „Ar pabars senelis anūką“ ir kurią užtraukė žymus politikos baritonas G. Kirkilas. Ir tai mane nustebino. Pasirodo, klydau manydamas, jog Lietuvoje egzistuoja tik viena politinė partija, kurios pagrindinis programinis tikslas – apsiginti nuo Rusijos. Tai TS-LKD. Ši partija nepasitiki nei NATO karine, nei ES politine apsauga, nei Lietuvos ginkluotomis pajėgomis ir, paprastai, vis reikalauja stiprinti krašto gynybą naujomis finansinėmis investicijomis.
Tačiau dabar net ir konservatoriams užkliuvo susitarime numatyta galimybė didinti gynybai skirtas lėšas daugiau kaip 2 proc. nuo BVP. O tai reiškia, kad konservatorių vadovo G. Landsbergio partija nelinkusi toliau skurdinti Lietuvos žmonių. Tuo tarpu atskilusių socialdemokratų-darbiečių vadovui G. Kirkilui Lietuvos žmonių skurdas – ne problema. Tą jis ir išdainavo savo arijoje ir tuo parodė, kad atskilę socialdemokratai – tai antras politinis darinys, kurį irgi puola rusai. Tik šioje arijoje trūko žodžių „socialdemokratija – tai tas pat liberalizmas, tik iki tam tikro laipsnio“.
Socialdemokratų partijos vadovybė, kiek man žinoma, laikosi dar tvirtesnės pozicijos nei konservatoriai. Jie teigia, kad mūsų valstybės gynybinė galia priklauso ne vien nuo kariškių skaičiaus ir jų ginkluotės, bet ir nuo Lietuvos žmonių požiūrio į savo valstybę. Jei valstybė elgsis taip, kaip elgiasi nedora pamotė su našlaitėmis, tai gali pasikartoti 1940 metų situacija, kada dalis Lietuvos gyventojų kėlė ovacijas Raudonajai Armijai, „išvaduojančiai“ Lietuvą nuo A. Smetonos diktatūros.
[blockquote author=”Aloyzas Sakalas” sc_id=”sc28228670816″]Mūsų valstybės gynybinė galia priklauso ne vien nuo kariškių skaičiaus ir jų ginkluotės, bet ir nuo Lietuvos žmonių požiūrio į savo valstybę[/blockquote]
Kad tai nepasikartotų kuriai nors kitai armijai „vaduojant“ Lietuvą nuo dabartinių politikų, valstybė turi rūpintis savo gyventojais taip, kad jie taptų neuniformuotais savo mylimos valstybės gynėjais. Sutikime, kad nuo visuomenės požiūrio į savo valstybę priklauso ir kariškių nusiteikimai. Sutikime, kad visuomenės narių gausi emigracija demoralizuoja kariškius.
Todėl Lietuvos gyventojų požiūris į savo valstybę yra netgi svarbesnis už karines pajėgas. Todėl sveikintina socialdemokratų iniciatyva reikalauti, kad pasirašant politinių partijų susitarimą dėl gynybos politikos reikia pasirašyti ir politinių partijų susitarimą dėl socialinės politikos ir socialinės atskirties mažinimo.
Tai, tikėtina, labai sumažintų emigracijos mastus, nes kam kiltų noras emigruoti, jei ir Lietuvoje bus greitai galima oriai gyventi. Vien partijų susitarimas tik dėl gynybos politikos greitai pasidarys juokingas, jei kasmet emigruos kelios dešimtys tūstančių negalinčių išgyventi Lietuvos piliečių. Juk į jų vietas atkeliaus emigrantai iš kaimyninių šalių ar net iš Azijos ar Afrikos valstybių.
Dėl to gali žymiai pakisti Lietuvoje gyvenančių tautybių proporcijos. Ir gali atsitikti taip, kad imigrantų žodis taps lemiamu sprendžiant Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimus, o politinių partijų susitarimas dėl gynybos politikos liks beverčiu popieriumi.
Todėl norint, kad šis susitarimas netaptų vien operos „Rusai puola“ vienu iš veiksmų, reikia ir antro susitarimo, kuris nuteiktų mūsų visuomenę optimistiškai. Tada valstybės gynyba nuo nedraugiškų mums valstybių atsidurs mūsų visų, o ne tik kariškių rankose.
