Nors jau rašiau apie juos, tačiau du kandidatai sužibėjo ir naujomis spalvomis, todėl verta paryškinti jų portretus.
Pradėkime nuo Gitano Nausėdos. Mane jis nustebino susierzinęs dėl smulkmenos – poros procentų pokyčio jo reitingų skalėje ir pagalvojau, jei tokios smulkmenos išmuša politiką iš vėžių, tai kaip toks prezidentas atlaikys rimtus politinius niuksus, kurių nepašykštės tiek Lietuvos, tiek užsienio politikai.
Politologai beveik unisonu tvirtina, kad G. Nausėdai tapus prezidentu Lietuvoje niekas nepasikeis. Ir iš tiesų, kas gali pasikeisti, jei kandidatas nori būti geras ir eurų nestokojančiam ir jų neturintiems. Turtingų neskriausti, o neturtingus pamaloninti padidėjusiais atlyginimais ir pensijomis. Kur slypi tokios (ir nemažos) reikalingos lėšos žino tik pats kandidatas. Bet jis nenusileidžia iki tokių smulkmenų.
G. Nausėdą iškėlė verslas, kuris ir formuos Lietuvos politiką.
Pridėkim dar tai, kad jis pastaraisiais metais dirbo ne Lietuvai, o skandinaviškam bankui ir stengėsi jį praturtinti mūsų visų sąskaita. Tada jam Lietuva nerūpėjo. Dabar gi jis staiga panoro tapti Lietuvos Prezidentu.
Sutikime su teiginiu, jog tokie norai neatsiranda išlipus ryte kaire koja iš lovos. Kad turi būti kokia nors įtakinga jėga, kuri pasirinko G. Nausėdą ir jį rems visais įmanomais būdais Juk ne archangelas Gabrielius Viešpaties Dievo pavedimu pranešė jam ir mums visiems tokią žinią.
Nesunku suprasti, jog tokia įtakinga jėga gali būti tik politinės partijos arba verslas. Politinės partijos turi kitus kandidatus, todėl galima neabejoti, kad G. Nausėdą iškėlė verslas, kuris ir formuos Lietuvos politiką. Gerai tai ar blogai – tesprendžia skaitytojas.
Ir jei G. Nausėda taps Lietuvos Prezidentu, tai sprendžiant iš G. Nausėdos pasirinktos rinkimų programos ir jo pasisakymų, mes neturime laukti kokių nors radikalių veiksmų nei užsienio, nei vidaus politikoje. Tai įrodo ir jo pasirinkta rinkimų taktika – įtikti visiems.
Todėl G. Nausėda pagrįstai tikisi, kad jo kandidatūrą parems visi tie, kuriems ir be permainų gerai, ir tie, nesuduriantieji galo su galu, kurie mano, jog permainos tik pablogins vargstančiųjų gyvenimą.
Ingrida Šimonytė. Lietuvos Finansų ministerija, kuriai tada vadovavo I. Šimonytė, per 2009–2012 metų krizę pasiskolino 7,5 mlrd. eurų bet ne iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), bet iš privačių bankų ir turės mokėti 9,375 proc. palūkanų. O tai 1,6 mlrd. eurų daugiau, nei paėmus paskolą iš TVF.
Ministrė pasielgė taip, kaip liepė jos viršininkai, nors ji galėjo pasielgti ir taip, kaip pasielgtų kiekvienas doras politikas.
Kodėl taip pasielgė finansų ministrė? Negaliu jos apkaltinti nekompetencija ar noru sąmoningai pakenkti valstybei. Todėl matau tik vieną paaiškinimą – ministrė pasielgė taip, kaip liepė jos viršininkai. Nors ji galėjo pasielgti ir taip, kaip pasielgtų kiekvienas doras politikas – nesutikti ir, viršininkams neatlyžtant, net atsistatydinti. Tada ji būtų tapusi visų gerbiama politikė, kuri turi stuburą ir neparduoda savo sąžinės už šiltą valdžios krėslą.
Bet yra kaip yra. I. Šimonytė prarado istorinį šansą tapti įžymybe, o Lietuva – 1,6 mlrd. eurų. Šiuo savo poelgiu I. Šimonytė pasirodė neturinti politinio stuburo, o kam tada tautai reikalingas bestuburis prezidentas?
